aA
Pasaulio pabaiga išpranašauta daug kartų įvairiausiose tautose, kultūrose ir tikėjimuose, remiantis religinėmis pranašystėmis ar astronominiais įvykiais. Bet Žemė, nekreipdama dėmesio į jokias apokaliptines nuotaikas, ir toliau sukasi apie Saulę, o mes vaikštinėjame sau gyvi. Vadinasi, apsiriko visi – Sabos karalienė Mikalda, Nostradamas, popiežius Inokentijus III, Martinas Liuteris ir daugybė kitų, žadėjusių, kad šį pasaulį tam tikrą dieną ištiks galas. Kodėl žmonėms reikia pasaulio pabaigos?
Pasaulio pabaiga
© Corbis/Scanpix

Sutinku vis daugiau tvirtinančių, jog šiam pasauliui ateina pabaiga. Keisčiausia, jog tai jauni, sveiki, gražūs ir materialiai apsirūpinę žmonės, kuriems – tik gyventi ir gyventi. Ir nors jie tvirtina, kad viskas yra beprasmiška, kažkodėl ir toliau domisi investicinėmis galimybėmis ar namo statybomis… Kam, jei pasaulio pabaiga čia pat?

Nejučia prisimenu suomių rašytojo Arto Tapio Paasilinnos romaną „Grupinės savižudybės magija“, kuriame draugėn susiburia žmonės, neturintys noro gyventi. Kam mirti vienam, jei galima drauge? Vis drąsiau. Grupinės savižudybės magai sakosi jau nebeturintys ką prarasti, tad prieš mirtį dar leidžiasi į paskutinę kelionę... Ar tik neprimena tikinčiųjų pasaulio pabaiga? Tiesa, knygos veikėjų drąsa mirti išgaruoja, kai noras gyventi ima ir sugrįžta.

Kolegos redakcijoje pamėtėjo išganingą mintį – juk intensyvūs išgyvenimai šalin nugina nuobodulį. Kai esame saugūs, baugūs pamąstymai apie pasaulio pabaigą net tampa malonūs – jie priverčia šoktelti adrenalino kiekį kraujyje. Kaip smagu žiūrėti kriminalinės publicistikos laidą, šiltai sėdint ant savo kanapos... Bet kuo mirties tikimybė didesnė, tuo labiau norisi gyventi. Parodykite man mirtininką, tikintį pasaulio pabaiga.

Gal pasaulio pabaigos laukimas yra puikus fiktyviojo finalo pavyzdys? Juk žmonės mėgsta tikėti, jog tik kažkam įvykus pagaliau jų gyvenime viskas būtų gerai. Bet laukti 5 milijardus metų, kai iš tiesų užges Saulė, truputį daugoka, tad sugalvojama kokia nors ranka pasiekiama data, kurią ta pati ranka vis stumteli tolyn į ateitį. Štai jums ir fiktyvus finalas.

O gal tikėjimas pasaulio pabaiga kupinas egoistinių paskatų? Nesinori būti tik vienu iš daugelio ateinančių ir išeinančių iš šio pasaulio – geriau būti ypatingąja karta, su kuria baigtųsi visos žmonijos gyvenimas.

Viename interviu mūsų žurnalui socialinių mokslų daktaras, psichologas Artūras Deltuva užsiminė apie žmogaus poreikį išgyventi nežinomybę. Ir nors tąkart kalbėjomės apie kelionių nežinomybę, ar gali kas ginčytis, jog veikiausiai mirtis yra pati didžiausia nežinomybė iš visų galimų?

Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektoriaus Antano Kairio ir psichologo Jordžio Mišino klausiu ne apie tai, ar sulauksime pasaulio pabaigos. Jų klausiu, kodėl to galo laukiame apskritai.

Prieš Naujuosius metus dažnai sklando gandas, jog artėja pasaulio pabaiga. Kodėl gandams apie pasaulio pabaigą toks reikšmingas metų virsmas? Ką Naujieji metai mums reiškia?

Antanas Kairys: Nuo seno Naujieji metai reiškė ribą, perėjimą. Žymus religijotyrininkas Mircea Eliade‘as, atlikęs išsamią įvairių tautų Naujųjų metų ritualų analizę, padarė išvadą, kad Naujieji metai – tai riba, laikotarpis, kai laikas sunaikinamas ir atkuriamas iš naujo. Daugelis primityvių tautelių tuo metu atlieka ritualus, kurie padeda apsivalyti nuo nuodėmių, sumažinti kaltės ir istorinio laiko naštą. Jei leisime sau laisviau interpretuoti M. Eliade‘o mintis, tai tarsi mažytė pasaulio pabaiga. Todėl yra labai natūralu, jog pasaulio pabaigos prognozėms dažniausiai pasirenkami būtent Naujieji metai.

Jordis Mišinas: Nuo Kalėdų pradėjusios ilgėti dienos mums praneša, kad prasidėjo naujas ciklas. Nepamirškim: visas mūsų gyvenimas yra labai cikliškas, pradedant širdies plakimu ar tokiu laiko tarpsniu kaip metai... Palydėdamas senuosius metus žmogus tarsi nusimeta senus rūpesčius ir negandas nuo savo pečių – jis pradeda naują ciklą. Jausmas, kad esi apsivalęs, padeda daug lengviau pradėti naujus darbus. Taigi, Naujieji metai susiję su viltimi, kad kitąmet bus geriau, o pasaulio pabaiga – kad tie Naujieji metai visai nebeateis...

Kaip tai susiję su skaičiais, jų mistinėmis savybėmis? Juk kuo ypatingesni skaičiai datoje, tuo baisesnė pasaulio pabaigos pranašystė...

Antanas Kairys: Nesu numerologas ar simbolių tyrinėtojas, todėl sunkoka pasakyti, kuo ypatingi yra skaičiai. Galbūt tiesiog verta prisiminti, kad žmogui apskritai labai būdinga ieškoti prasmės, interpretuoti, todėl ypatingiems („gražiems“) skaičiams suteikiama ypatinga prasmė.

Jordis Mišinas: Skaičius – viena iš didžiausių abstrakcijų žemėje. Jo nepačiupinėsi, nepaliesi, neparagausi, neužuosi. Tad skaičiai ir jų sekos visais laikais domino žmogų. Juk tikrai yra labai įdomių skaičių ir jų sekų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mistiškai. Pavyzdžiui, skaičius π, kuris apytiksliai yra lygus 3,14: kad ir kokio dydžio apskritimas būtų, π yra jo pastovus dydis. Dar įdomiau, kad šis skaičius nėra baigtinis – po kablelio galima gauti n eilučių skaičių seką. Gal todėl jis vadinamas Dieviškuoju skaičiumi? Tokių „mistiškų“ pavyzdžių skaičių pasaulyje yra aibė.

Taigi, visais laikais laukdami datų su ypatingais skaičiais, žmonės laukdavo ir kažko nepaprasto: pasaulio pabaigos, Mesijo atėjimo, Didžiojo teismo dienos ir pan. Anot prognozių, artimiausia pasaulio pabaiga ateis 2012 12 21. Argi ne magiškai atrodo skaičiai? Nors tai viso labo data, žyminti majų kalendoriaus pabaigą (ir dvi dienas iki majų Naujųjų metų) gyvenimas susidėdavo iš ištisas epochas trukusių ciklų – ši data kaip tik ir žymi vieno iš daugybės ciklų, bet toli gražu ne pasaulio, pabaigą. Juk pagal vieną iš majų versijų, šiam pasauliui skirta gyvuoti net iki 4772-ųjų.

Įdomias metų skaičiavimo sistemas turi ir kitos tautos, pavyzdžiui, kinai ir žydai. Šiame kontekste ypač svarbu paminėti tai, kad kol įvairios tautos pagal savitas metodikas skaičiuoja metus, Vakarų pasaulis manipuliuoja šia informacija. Manau, kad spekuliacijos pasaulio pabaigos tema labiau būdingos Vakarų pasauliui.

Pastebiu, jog žmonės, kurie teigia netrukus ateisiant pasaulio pabaigą, yra įsitraukę į įvairias religines bendruomenes (pavyzdžiui, priklauso Jehovos liudytojų bendruomenei, kuri, reikia paminėti, yra išpranašavusi jau dvi neįvykusias pasaulio pabaigas). Kaip ir kodėl religija yra susijusi su pasaulio pabaiga?

Jordis Mišinas: Religija užima tikrai nepaskutinę vietą pasaulio pabaigos „propagandoje“. Toli dairytis nereikia, užtenka žvilgtelti į krikščionybės „indėlį“: drauge ir vaizdžiai, ir labai painiai Šventajame Rašte Apreiškime Jonui aprašoma, kas vyks paskutinėmis pasaulio gyvavimo dienomis. Ir vietos spėlionėms čia palikta daug – juk tame pačiame Šventajame Rašte akcentuojama, kad niekas nežinos nei dienos, nei valandos, kada tai nutiks. O juk žmogų labai domina paslaptys!

Žinoma, esti religijų, kurios apskritai nekalba apie pasaulio pabaigą arba tai daro labai miglotai: pavyzdžiui, budizmas deklaruoja kančios suvokimą bei išsivadavimą iš jos, gimimų bei mirčių rato pertraukimą, panašumų aptiktume ir induistų religijose.

Antanas Kairys: Manau, verta prisiminti, kad religija yra ne tik vertybių, nuostatų ir įsitikinimų sistema – dažniausiai tai yra ir organizacija. Vadinasi, religiniai lyderiai gali naudoti pasaulio pabaigos prognozes, siekdami valdyti ar sutelkti tikinčiųjų grupę.

Ką galėtumėte pasakyti apie žmones, tikinčius, kad ateis pasaulio pabaiga?

Jordis Mišinas: Pasaulio pabaigos versijų – daugybė. Netikintiems pomirtiniu gyvenimu tai reiškia absoliučią nebūtį. Šių žmonių filosofija maždaug tokia: kam ką nors daryti, jei vis tiek ateis pasaulio pabaiga? Akcentuojamas gyvenimas šia diena. Kitaip tariant, pasirenkamas hedonistinis požiūris į gyvenimą: šiandien imu viską, kas malonu, o po manęs – nors ir tvanas. Kitiems pasaulio pabaiga susijusi su Didžiojo teismo diena, Mesijo atėjimu. Tada vieni bus išgelbėti, gyvens rojuje ir nematys mirties, o kiti bus įmesti į pragaro liepsnas. Nenorėčiau vertinti, smerkti ar užtarti nė vienos pozicijos. Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad, kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių, čia iškyla kraštutinumų ir fanatiškų įsitikinimų pavojus.

Antanas Kairys: Žinoma, tikėjimui pasaulio pabaiga būtinos tam tikros psichologinės prielaidos. Manau, jog vienas pagrindinių asmens, tikinčio pasaulio pabaiga, bruožų – nerimastingumas, netikrumas dėl ateities. Nerimastingas žmogus taip pat siekia kontroliuoti savo ateitį, tam tikromis žiniomis apie ją sumažinti savo nerimą. Kad ir kaip būtų paradoksalu, tikėjimas pasaulio pabaiga iš dalies sumažina nerimą dėl ateities. Juk jei žmogus tiki, kad po dvejų metų viskas pasibaigs, jis jau šį tą žino apie ateitį, taigi, iš dalies ją valdo. Jis imasi tam tikrų veiksmų: pradeda melstis, keisti gyvenimo būdą, arba (ir dažniausiai!) nesiima nieko. Tačiau dažniau įsitikinimas, kad po kurio laiko ateis pasaulio pabaiga, gali sukelti nusivylimą, bejėgiškumo jausmą, fatalizmą.

O kodėl žmonėms apskritai reikia pasaulio pabaigos?

Jordis Mišinas: Manau, kad viena didžiausių priežasčių – mirties baimė. Tai baimė išnykti, pradingti į nežinią, nebūtį. Taigi, tikėjimas pomirtiniu gyvenimu veikia kaip kompensacija – tai viltis, kad viskas dar gali nesibaigti. Baimę mirti turime visi, tik kiekvienas skirtingai bandome nuo jos apsiginti. Vienas iš gynybos būdų – manyti, jog gyvenimas po mirties nesibaigia, o kad nebūtų taip baisu mirti vieniems, patikime tam tikru metu įvyksiančiomis masinėmis mirties scenomis. Ir taip nuo vienos datos iki kitos, kol vis tiek paliekame šį pasaulį po vieną, taip ir nesulaukę išpranašautos pabaigos. Netikintiems pomirtiniu gyvenimu, malonumų mėgėjams ir ateistams pasaulio pabaigos datos taip pat reikalingos dėl drąsumo (kitiems ir dėl linksmumo), nes mirties baimė yra universali.

Verta paminėti, kad mumyse apskritai yra daug savidestrukcijos: pavyzdžiui, mes neteisingai maitinamės, rūkome, vartojame alkoholį ar narkotikus, teršiam ir niokojam gamtą. Šia prasme žmogus linkęs naikinti it koks kenkėjas, taigi, kalbos apie pasaulio pabaigą tėra dar viena šio destruktyvaus polinkio iliustracija.

JAV astronomai skundžiasi gaunantys pradinukų laiškų, kuriuose jie klausia, ar bus ta žadėtoji pasaulio pabaiga, mat jie per jauni mirti. Panašaus turinio vaikų komentarų aptikau ir lietuviškuose interneto forumuose. Kaip aplinkinių įtikėjimas pasaulio pabaiga gali paveikti besivystančią vaiko asmenybę?

Antanas Kairys: Didelę dalį savo elgesio vaikai išmoksta iš tėvų. Nerimas ir baimės – ne išimtis. Jei namuose ar žiniasklaidoje vaikas nuolat girdės kalbas apie tai, kad greit ateis pasaulio pabaiga, jaus jų baimingas nuotaikas, natūralu, jog tai jam atrodys labai tikra. Verta prisiminti, kad vaikai, ypač mažesni, nepajėgūs suvokti visos informacijos, jei ji sudėtinga ar mistiška („pagardinta“ majų „pranašystėmis“), todėl trūkstamą dalį užpildo ir savo sukurtais dalykais. O nuolat jaučiama baimė ar nerimas nėra palankūs vaiko raidai.

Jordis Mišinas: Man teko konsultuoti vaiką, kurio tėvai priklauso krikščioniškosios atšakos sektai. Vaikas nuo pat mažumės buvo ugdomas pagal sektos normas. Šio ugdymo rezultatai labai liūdina: vaikas tapo izoliuotas nuo savo bendraamžių, agresyvus ir kategoriškas jų bei kitaip manančių aplinkinių atžvilgiu. Jis tarsi įgavo teisuolio statusą – tik tai, ką aš darau ir kaip aš gyvenu, yra gerai. Jo pasaulis skilo į baltą ir juodą, jame nebuvo vidutinių tonų ir pustonių. Jau dabar matyti, kokia stipri įtaka padaryta vaiko asmenybės formavimuisi. Taigi, bet kokie fanatiški įsitikinimai, brukami vaikui nuo pat mažų dienų, gali turėti neigiamų padarinių besivystančiai asmenybei – lygiai tas pats pasakytina ir apie pasaulio pabaigos pranašystes.

Vaikams labai sunku suvokti savo jausmus ir baimes. Ką jau kalbėti apie tai, kad su tomis baimėmis reikia susitvarkyti! Vadinasi, jiems tenka daryti tai, kam dar nėra subrendę. Viena iš tokių baimių – tai baimė išnykti, kurią puikiai atspindi baimingas vaikų santykis su tamsa. Tad nuolatinis tikinimas, kad ateis pasaulio pabaiga, kad mirtis yra neišvengiama (o tai plačiai paplitę ne tik fanatiškose šeimose, bet ir apskritai mūsų visuomenėje – juk pasaulio pabaiga tapo žiniasklaidos ir filmų kūrėjų verslu), gali formuoti savimi nepasitikinčią asmenybę, besivadovaujančią įvairiomis dogmomis bei mistika.

Vaiko atžvilgiu matau didžiausią neteisybę, nes tokiu atveju iš jo atimama galimybė laisvai, kūrybiškai formuotis. Jis įstatomas į siaurus rėmus, kur pilnaverčiam vystymuisi nebelieka vietos.

Majų žinios apie pasaulį buvo ribotos – teigiama, kad jie nemokėjo pasigaminto rato, todėl negalėjo toli keliauti, nežinojo, jog Žemė yra apvali, o štai jų kalendoriumi daugelis patikėjo aklai. Kaip atsitinka, kad protingi ir išsilavinę žmonės įtiki gandais jų nė nepatikrinę?

Antanas Kairys: Žmonės iš tikrųjų linkę „užsikrėsti“ panika. Didelį vaidmenį čia atlieka žiniasklaida – juk būtent per ją dažniausiai ir pasiekia įvairios apokaliptinės nuotaikos. Žinoma, patiki ne kiekvienas. Kodėl? Kaip jau minėjau, būtinos tam tikros prielaidos, kad žmogus patikėtų pasaulio pabaigos tikimybe. Manau, kad tai nerimastingumas ir neužtikrintumas dėl ateities.

Jordis Mišinas: Ir protingi, ir išsilavinę žmonės taip pat turi jausmus, tarp kurių apstu įvairių baimių, taip pat baimė mirti. Ir nors tokie gandai dažnai remiasi netikrais įrodymais, jie palengvina žmonių baimę mirti vienam. Bet mes esame individualios, unikalios ir nepakartojamos būtybės – tokios pat unikalios ir nepakartojamos bus mūsų „pasaulio pabaigos“.

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Nevyniokit gyvenimo į vatą!
Šventinių vakarėlių organizacijose pliusai ir minusai.
Kai darbe pamiršti realaus pasaulio rūpesčius...
Kam reikalingi ritualai?
Pokalbis su etnologu Libertu Klimka apie lietuviškas tradicijas.
Pasakojimas apie neįprasto ritualo patyrimą.
Ką daryti, kad šeima gimus vaikeliui dvasiškai praturtėtų?
Atsiprašymas – tai daugiau nei dovanos ar žodžiai.
Mėlynojo varno pasakojimas.
Kuo patrauklios grupinės mirties pranašystės?
Daugelį nusikaltimų padaro ne „monstrai“, o eiliniai žmonės.
Psichologinė konsultacija: Elenos liūdesio ir pykčio proveržis.
Kaip galime padėti vienas kitam suprasti savo sapnus?
Auksas, mira ir smilkalai kūnui ir sielai.
Kelionės įspūdžiai ir pamąstymai.
Televizija pataiko tiesiai į mūsų visagalybės kompleksą.
Laukimas ir psichologija – tai brolis ir sesė dvyniai.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

LKL užkulisiai: kodėl „Rytas“ nepanoro australo ir kaip pergalės neatnešė net pažadėti „iPhone“ laida „Krepšinio zona“ (23)

Eurolyga jau žino savo šių metų čempionus bei prizininkus, o po poros savaičių juos turės ir...

Mažame Lietuvos mieste dirbančiai gydytojai pacientai negaili pagyrų: kaip jai pavyko tapti visų mylima (24)

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ( VLK ) duomenimis, Lietuvoje dirba...

Po kepinančio karščio – audringos liūtys, vėjas ir perkūnija: skelbia, kuriems miestams klius

Antradienio pirmoje dienos pusėje vyraus nepastoviai debesuoti ir sausesni orai .

Sklinda kalbos apie „valstiečių“ partijoje bręstantį sukilimą: Skverneliui mato du kelius (195)

Dar prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS...

Valančiūnas – apie FIBA 2019 akistatą su kanadiečiais: pasistengsime „išspardyti užpakalius“ (7)

Atrodė, kad tai eros pabaiga: po septynerių ištikimybės metų Toronto „Raptors“ išmainė...

„Valstiečiai“ siūlo užmiršti Karbauskio kalbas ir žiūrėti į ateitį (126)

Porą savaičių blaškęsi ir traukimusi iš valdžios rinkėjus gąsdinę „valstiečiai“...

Tūkstančiams dirbančių – lemtingas galvosūkis dėl pensijų: termino pabaiga negailestingai artėja (84)

Kokio dydžio pensiją gausite? Ar likti II pakopos pensijų fonduose? Klausimai, kuriuos sau užduoda...

Brandūs vyrai atvirai: kodėl jie renkasi jaunas moteris? (120)

Tenka daug kalbėtis su žmonėmis gana asmeniškomis temomis. Ypač mėgstu pasiklausyti, ką kalba...

Vitulskienė atidarė plius dydžio drabužių parduotuvę: pagaliau moterys priima savo kūną tokį, koks yra (62)

Gegužės 20 dieną Erika Vitulskienė įsimins visam gyvenimui. Pirmadienio vakarą sostinėje...

Šeimoje – tikras stebuklas: pirmąkart gimė šešetukas, nesitikėjo net medikai (6)

Lenkijoje viena moteris pirmąkart šalies istorijoje pagimdė šešetuką, o kiekvienas naujagimis...