Leidyklos „Liūtai ne avys“ naujiena – laidojimo biuro savininkės ir tinklalaidės „Paklausk laidotojos“ vedėjos Caitlin Doughty knyga „Kai tavo veidas išnyksta dūmuose, ir kitos istorijos iš krematoriumo“. Ji pasižymi tuo ypatingu, skaitytojus ypač patraukiančiu rašymo stiliumi, kuriame dera lengvumas, svarbios temos ir gaivus požiūris. C. Doughty dalinasi savo įspūdžiais iš darbo JAV laidotuvių industrijoje patirties ir kelia provokuojamus klausimus. Kodėl šiuolaikiniai žmonės nebesuvokia mirties kaip natūralios gyvenimo dalies? Kodėl visaip bando mirtį išstumti iš savo kasdienybės?
„Mes taip meistriškai slepiamės nuo mirties, kad atrodo, jog esame pirmoji nemirtingų žmonių karta. Tačiau taip nėra.“ O tai, kas išstumta iš sąmonės, įgyja groteskiškus pavidalus laidotuvių kultūroje. Mirusiųjų kūnai prifarširuojami sintetikos, kad atrodytų it gyvi. Laidojimo kompanijos prikuria begales paslaugų bei prekių, kurios išlydėjimo ritualui ir artimiesiems nesuteikia jokios ramybės, kainuoja baisius pinigus ir teršia gamtą. Tačiau C. Doughty ne tik kritikuoja, bet ir siūlo išeitį: iš naujo atrasti tikrą ir ramų ryšį su mirtimi, priimti jos neišvengiamybės faktą. Tam ji įkūrė organizaciją „Gerosios mirties ordinas“ ir savuosius alternatyvius, minimalizmo idėja pagrįstus laidojimo namus Los Andžele. Knygos „Kai tavo veidas išnyksta dūmuose“ autorė skaitytojus taip pat įtikina, kad mirties tema galima kalbėti su humoru – tai iš tiesų išlaisvina ir padeda atsikratyti baimių.
Kelios ištraukos iš knygos
Šuniukas – staigmena
Sudėjusi visus pono Martinezo kaulus į metalinį kibirėlį, nunešiau juos į kitą krematoriumo galą ir išpyliau ant ilgo, plokščio padėklo. Šis padėklas, panašus į tuos, kurie naudojami archeologiniuose kasinėjimuose, padeda kaulų likučiuose aptikti metalinius daiktus, per gyvenimą vienokiu ar kitokiu būdu atsidūrusius mirusiųjų kūnuose. Ieškojau bet kokių daiktų – nuo dirbtinių kelio ar klubo sąnarių iki dantų protezų.
Metalą būtina pašalinti tam, kad būtų galima atlikti paskutinį žingsnį – sudėti kaulus į kremuliatorių. Žodis „kremuliatorius“ skamba lyg animacinio filmo piktadarys ar monstras sunkvežimis, bet iš tikrųjų taip vadinasi kaulų smulkintuvas, pagal dydį prilygstantis virtuviniam lėtpuodžiui.
Supyliau kaulų liekanas į kremuliatorių ir įjungiau jį 20 sekundžių. Prietaisas garsiai suūžė ir triukšmingai sumalė kaulų gabalėlius, paversdamas juos vienalyte biria mase, kuri vadinama „kremavimo palaikais“. Kalifornijoje nustatyta (žinoma, įstatymiškai), kad pono Martinezo šeimai urnoje atiduodami purūs pilkšvi pelenai, o ne kaulų gabalėliai. Kaulai nemaloniai primintų, kad pono Martinezo urnoje yra ne kažkas abstraktaus, o tikras miręs žmogus.
Tačiau ne visos kultūros vengia kaulų. I a. romėnai iš pušų rąstų sukraudavo didžiulius kremavimo laužus, ant jų užkeldavo išimtą iš karsto kūną ir įžiebdavo ugnį. Pasibaigus kremavimui, gedintys artimieji susirinkdavo kaulus, rankomis nuplaudavo piene ir sudėdavo į urnas.
Jeigu galvojate, kad kaulų plovimas buvo pripažįstamas tik gilioje ir bakchanalijų turtingoje praeityje, esate neteisus: kaulai atlieka svarbų vaidmenį ir šiuolaikinės Japonijos laidojimo ritualuose. Gedintys šeimos nariai susiburia šalia kremavimo krosnies ir, kai iš kameros ištraukiami kaulai, atlieka kotsuage, t. y. juos surenka. Tada kaulus išdėlioja ant stalo, ilgomis, valgyti skirtomis lazdelėmis ima po vieną ir sudeda į urną. Pirmiausia sudedami pėdos kauliukai, tada judama tolyn iki galvos. Taip daroma tam, kad mirusysis iškeliautų į amžinybę savo kojomis.
Krematoriume pono Martinezo šeimos nebuvo – buvome tik jis ir aš. Įžymiajame traktate „Mirties pornografija“ antropologas Džefris Goreras rašo: „Dažniausiai mirusiojo artimieji renkasi kremaciją, nes, kitaip negu laidojimas, kremacija suteikia visiško atsikratymo mirusiuoju jausmą.“ Aš nebuvau pono Martinezo šeima, netgi jo nepažinojau, tačiau atlikau visus su jo mirtimi susijusius ritualus ir veiksmus. Aš viena atlikau kotsuage. Seniau visose pasaulio kultūrose pomirtiniai ritualai buvo panašūs į jautrų šokį, kurį tam tikru metu atlikdavo specialiai išmokyti žmonės. Man atrodė neteisinga, kad turiu prisiimti atsakomybę už paskutines šio žmogaus egzistavimo akimirkas – juk aš neturėjau jokios praktikos, išskyrus kelias savaites, per kurias mokiausi teisingai sureguliuoti kremavimo krosnies mygtukus.
Kremuliatoriumi į pelenus sumalusi pono Martinezo likučius, supyliau juos į plastikinį maišelį, užrišau vielute, kokia paprastai užrišami duonos maišeliai, ir įdėjau į rudą plastikinę urną. Mūsų biuro priimamajame buvo galima nusipirkti brangesnių urnų – paauksuotų, papuoštų perlamutru spindinčiais balandžiais šonuose, tačiau pono Martinezo šeima, kaip daugelis kitų šeimų, nepageidavo tokios urnos.
Įmušiau jo vardą ir pavardę į specialų etikečių gaminimo aparatą. Šis suūžė ir išspjovė etiketę, kurią pritvirtinau prie amžinosios mirusiojo buveinės. Galiausiai pastačiau pono Martinezo urną ant lentynos virš stalo, kur buvo surikiuota visa eilė į rudus plastikinius kareivius panašių urnų, kantriai laukiančių, kada kas nors ateis jų pasiimti. Patenkinta atliktu darbu ir pavertusi mirusįjį pelenais, lygiai 17 valandą išėjau iš krematoriumo, ant kūno ir drabužių išsinešdama sluoksnelį žmonių dulkių.
(…)
Dunkstelėjimas
Kai paaugau, nuolatinės mintys apie mirtį liovėsi mane persekioti, baigėsi ritualai ir daugiau sapnuose nebegirdėjau baisiųjų kūno dunkstelėjimo garsų. Norėdama gyventi, užsiauginau storą mirties neigimo sluoksnį. Kai užvaldydavo emocijos, jausmai, sielvartas, nugrūsdavau juos gilyn, širsdama ant savęs, kodėl apskritai leidau jiems pasirodyti. Mano vidiniai dialogai buvo negailestingi: Tau viskas gerai. Tu nebadauji, niekas tavęs nemuša. Tavo tėvai dar gyvi. Pasaulyje apstu tikrojo sielvarto, o tavo problemos – smulkmena. Esi verkšlenanti, niekinga karvė.
Kartais pagalvoju, kokia būtų buvusi mano vaikystė, jeigu nebūčiau tiesiogiai susipažinusi su mirtimi. Jeigu nebūčiau priversta sėdėti jos akivaizdoje ir spausti jai rankos. Jeigu ji nebūtų tapusi mano artima palydove, darančia įtaką kiekvienam judesiui ir sprendimui bei šnabždančia į ausį: „Esi tik maistas kirminams.“ Gal būtume su ja susidraugavusios.
Taigi, iš tiesų, ką tokia miela mergaitė kaip aš veikė tokioje šiurpioje vietoje kaip Westwind? Tiesą sakant, į šį darbą žiūrėjau kaip į galimybę susitaikyti su tuo, kas atsitiko man – tai aštuonerių metų mergaitei, kuri visą naktį, susigūžusi po antklodėmis ir galvodama, kad jai pavyks išlikti gyvai, jeigu mirtis jos nepastebės, nesumerkė akių.
Norėjau ne tik pasveikti pati, bet ir rasti būdų, kaip kuo anksčiau supažindinti su mirtimi vaikus, kad vėliau pirmoji akistata su mirtimi jų netraumuotų. Planas buvo labai paprastas. Įsivaizduokite: gražūs šeimyniniai laidojimo namai, skoningi ir šiuolaikiniai, tačiau turintys senovinio žavesio. Jie vadinasi La Belle Mort – prancūziškai tai reiškia „Graži mirtis“. Bent jau man atrodė, kad tai reiškia gražią mirtį. Prieš atidarydama savo laidojimo namus, turėjau kelis kartus viską patikrinti, nes nenorėjau būti panaši į tas mergaites, kurios ateina į tatuiruočių saloną ir paprašo kiniškais hieroglifais ant klubo užrašyti žodį „Viltis“, o vėliau paaiškėja, kad joms ištatuiravo hieroglifus, reiškiančius „Degalinė“.
Laidojimo namai La Belle Mort būtų ta vieta, kur šeimos artimųjų gedėtų kitaip. Norėjau organizuoti linksmas laidotuves. Supratau, kad mūsų patologinė mirties baimė yra susijusi su tuo, kad mirtį siejame su tamsuma ir pražūtinga lemtimi. Norint išsivaduoti iš baimės, reikėjo pamiršti visas „tradicinių“ laidotuvių nesąmones.
Mano laidojimo namuose nebūtų brangių karstų, pigių gėlių vainikų ir balzamuotų numirėlių, vilkinčių brangiais kostiumais. Nebūtų atsisveikinimo kalbų, tuščių panegirikų „Štai ir keliaujate per liūdesio slėnį“ ir krūvos atvirukų su saulėlydžio vaizdais bei banaliais žodžiais „Dabar ji atsidūrė geresniame pasaulyje“.
Mus pernelyg ilgai kaustė tradicijos. Laikas išlįsti iš mirties neigimo rūko ir pereiti į mirties šventimo būseną. „Gražioje mirtyje“ rengčiau vakarėlius ir linksmybes. Mano laidojimo namai būtų pirmieji XXI amžiuje, kurie organizuotų laidotuves-spektaklius. Tėčio pelenus būtų galima išsiųsti į kosmosą, prigrūsti jų į kulkas ir jomis pašaudyti arba padaryti iš jų deimantinį papuošalą. Galbūt ilgainiui mano paslaugas imtų užsisakinėti ir garsenybės. Esu tikra, kad Kanje Vestas pageidautų, jog per jo
laidotuves šalia trijų metrų aukščio šampano fontanų švytėtų lazerinė jo paties holograma.
(…)
Mygtuko paspaudimas
Kai Vakaruose kremavimo procesas perėjo nuo atvirų laužų prie uždarų pramoninių krosnių, pirmosios krosnys šonuose turėjo nedidelius plyšelius, pro kuriuos žvelgdami artimieji jautėsi taip, lyg stebėtų nepadorų reginį. Kai kurie laidojimo namai netgi reikalaudavo, kad šeimos nariai dalyvautų įstumiant kūną į krosnį. Tačiau ilgainiui šoninės angos buvo uždengtos, o giminaičiai į krematoriumą nebekviečiami.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius laidotuvių verslas sugalvojo daugybę būdų, kaip atitolinti mirusiojo artimuosius nuo visų mirties aspektų, kurie galėtų juos paveikti psichologiškai – ir ne tik kalbant apie krematoriumą.
Kai mano draugės Maros močiutę ištiko insultas, Mara pirmuoju reisu išskrido į Floridą, kad galėtų pabūti šalia jos, kol ši dar gyva. Visą savaitę Mara beviltiškai stebėjo, kaip jos mylimas žmogus negali normaliai kvėpuoti, ryti, pajudėti ar ištarti bent žodelio. Kai mirtis galiausiai pasiėmė šią seną moterį, Mara tikėjosi, kad galės dalyvauti laidotuvių procesuose nuo pirmos iki paskutinės minutės. Deja, ji klydo. Gavau iš jos štai tokią žinutę: „Keitlina, mes tiesiog pastovėjome prie atviro, tuščio kapo. Karstas stovėjo šalia, ten pat buvo supilta žemė, uždengta dirbtinės velėnos danga. Galvojau, kad dalyvausime nuleidžiant karstą į duobę, bet taip neįvyko. Turėjome išeiti iš kapinių, o karstas liko ten stovėti.“
Tik tuomet, kai Maros šeima išėjo iš kapinių, karstas su močiutės kūnu buvo nuleistas į duobę, o geltonas statybinis ekskavatorius užvertė jį žemėmis.
Šios šiuolaikinės neigimo taktikos leidžia gedintiesiems susikoncentruoti į teigiamus „gyvenimo džiaugsmus“ – juk gyvenimas nepalyginamai paklausesnis už mirtį. Vienas didžiausių šalyje laidojimo biurų tinklų šalia klientų priimamųjų laiko nedideles kepimo krosneles, kad šviežiai iškeptų sausainių kvapas juos ramintų ir prablaškytų. Lažinuosi, kad šokolado gabaliukai sausainiuose padeda užmaskuoti cheminių medžiagų ir yrančių kūnų kvapus.
(…)
Nenatūralus natūralumas
Kaip jūs drįstate reikalauti šitiek pinigų? – suriko ji, o balse buvo girdėti aiškus Rytų Europos akcentas.
– Man labai gaila, ponia Jonesku, – mėginau jai paaiškinti, – bet jums teks sumokėti 175 dolerius.
Ponia Jonesku, velionės Elenos Jonesku dukra, sėdėjo priešais mane už stalo Westwind biuro priimamajame. Ji purtė tankias rudas garbanas, krentančias ant pečių, ir įnirtingai gestikuliavo rankomis su masyviais aukso žiedais ant pirštų.
– Jūs norite mus apiplėšti vidury baltos dienos, – tęsė ji. – Nesuprantu, kodėl taip darote, aš tik noriu paskutinį kartą pamatyti savo mamą.
Jeigu tą dieną būčiau pirmą kartą dalyvavusi kaubojų jojimo varžybose ir neturėčiau supratimo, kaip elgiasi įtūžęs bulius, gal būčiau pasidavusi tos moters reikalavimams. Bet gerai žinojau, kad Maikui nepatiks, jog sumažinau kainą tik norėdama išvengti konflikto. Daugelis šeimų norėjo prieš kremaciją ar laidotuves „paskutinį kartą pamatyti mamą“ ir nemokėti už tai 175 dolerių.
Buvo sunku paaiškinti, kodėl reikalavome šio mokesčio. Mirę žmonės atrodo lyg numirėliai. Sunku suprasti, ką tai iš tikrųjų reiškia, nes tikriausiai nė vienam mūsų neteko kažkur laukuose sutikti klajojančio būrio numirėlių. Mes gyvename pasaulyje, kur žmonės retai miršta namuose, o jeigu taip nutinka, vos žmogui išleidus paskutinį kvapą, atskuba laidojimo biuro darbuotojai ir kūną išsiveža. Jeigu Šiaurės Amerikos gyventojai ir yra matę negyvėlį, tai šis dažniausiai yra laidojimo biuro darbuotojo balzamuotas, nugrimuotas ir aprengtas išeiginiais drabužiais.
Kriminaliniai televizijos filmai, rodomi geriausiu vakaro laiku, mažai tepadeda. Juose kūnai, kuriuos aptiko kambarinės, kiemsargiai ar po Centrinį parką bėgiojantys žmonės, paprastai atrodo taip, tarsi jau būtų paruošti šermenims: užmerktomis akimis, sučiaupta burna, lūpos padažytos baltai melsvo atspalvio lūpdažiu, kuris, mūsų, žiūrovų, supratimu, reiškia, kad žmogus yra „miręs“. Filmuose aukas vaidina jauni modeliai ir aktoriai, kurie paeiliui filmuojasi „CSI: Kriminalistų“ ar „Įstatymas ir tvarka“ mirties scenose ir laukia, kol bus pakviesti į dar vieno serialo bandomuosius filmavimus. Jie nė iš tolo neprimena daugumos laidojimo namuose gulinčių numirėlių – senų, susiraukšlėjusių ir iškankintų tokių ilgus metus trunkančių ligų kaip vėžys ir kepenų cirozė.
Buvo didžiulis skirtumas tarp to, ką Jonesku šeima tikėjosi išvysti, ir ką būtų išvydusi, jeigu Eleną į paskutinį susitikimą su šeima būtume atvežę tiesiai iš šaldytuvo. Praraja tarp lūkesčių ir tikrovės tapo laidojimo namų problema, galinti virsti mirusiojo išvaizda nepatenkintų artimųjų ieškiniais teismuose. Žinoma, laidotuvių verslą sunku užjausti, kadangi šią prarają pirmiausia sukūrė išpopuliarėjęs balzamavimas.
Jokių priemonių nepaliestas mirusiojo veidas atrodo baisiai, bent jau vertinant pagal labai siaurus mūsų kultūrinius standartus. Apsiblaususios, atmerktos numirėlių akys spokso į niekur, burnos sustingusios nebyliame šauksme, lyg Edvardo Munko piešinyje „Šauksmas“, veidai bespalviai. Tokia išvaizda atspindi normalius biologinius procesus, vykstančius jų kūne po mirties, tačiau jie nėra tai, ką nori išvysti artimieji. Dauguma laidojimo biurų į kainoraščius įtraukia „natūralių bruožų atkūrimo“ paslaugą, kuri kainuoja nuo 175 iki 500 dolerių. Po jos numirėlio veidas tampa „taikus“, „natūralus“ ir „spinduliuojantis ramybę“.
Bėda buvo ta, kad 90-metė rumunė Elena iki mirties daugiau negu du mėnesius praleido ligoninėje. Aštuonias savaites būdama prikaustyta prie lovos, prijungta prie lašelinių ir aparatų, ji buvo pripumpuota tokiu kiekiu medikamentų, kad kūnas išpurto ir išsivystė paskutinės stadijos edema. Moteris išsipūtė tarsi padangų gamintojos „Michelin“ simbolis žmogeliukas-zefyras, nes edema išplito kojose, rankose ir kaklo srityje. Skystis tiesiog sunkėsi iš odos. Dar blogiau, perteklinė drėgmė pagreitino kūno irimą.
Irimo proceso pradžia kartu su pertekliniais skysčiais gali sukelti odos sluoksniavimąsi. Moksliškai šis procesas vadinasi deskvamacija, bet praktikoje – odos sluoksniavimusi, nes vizualiai viskas taip ir atrodo. Yrant kūnui, Elenos viduje susikaupė dujų, oda suvyto, o viršutinis jos sluoksnis ėmė nertis, tarsi norėtų palikti kūną. Jeigu tai vyktų su gyvu žmogumi, oda po truputį atsinaujintų, tačiau Elenos atveju situacija buvo nepalyginamai blogesnė: iki pat kremacijos jos oda liks šviežia, rausva ir padengta plonu sluoksnių gleivių.
Būtinai reikėjo įspėti įtūžusią Elenos dukrą, kad jos motinos kūnas toli gražu neatrodys taip, kaip ji įsivaizduoja. Bet kokiu atveju kremavimo ir laidojimo biuras Westwind neturėjo teisės laikyti Elenos Jonesku užrakintos šaldytuve, nes pagal įstatymą lavonas prilyginamas nuosavybei. Elenos kūnas iki kremacijos ar laidotuvių priklausė jos šeimai. Ši aplinkybė suponuoja dar vieną populiarią priežastį paduoti laidojimo namus į teismą, nes negeranoriški darbuotojai kartais neteisėtai atsisako rodyti mirusiųjų kūnus artimiesiems, kol šie nesumoka.
Jeigu Elenos dukra pasakytų: „Greičiau atvežkite mano mamą! Pasiguldysiu ją ant galinės automobilio sėdynės ir išsivešiu iš šios prakeiktos vietos“, būčiau nedvejodama taip ir padariusi. Būdavo dienų, kai tokį sprendimą būčiau sutikusi plojimais.
– Ponia Jonesku, man labai gaila. Jūs galite kreiptis kitur, ir aš netgi raginu jus paskambinti kitiems laidojimo biurams. Bet bijau, kad visur jūsų paprašys susimokėti 175 dolerius, – tariau paskutinį žodį.
– Suprantu, kad neturiu kito pasirinkimo, taip? – atsakė ji ir galiausiai pasirašė sutarties lapo apačioje, skimbtelėdama žiedais ant pirštų.
Po dviejų valandų Elena Jonesku gulėjo priešais mane ant stalo kūnų paruošimo patalpoje. Turėjau suteikti jai „natūralią“ išvaizdą rytdienos atsisveikinimo procedūrai. Neišduosiu jokios paslapties pasakydama, kad procedūros ir priemonės, kurias naudoja laidojimo biurai, norėdami suteikti mirusiesiems natūralią išvaizdą, yra toli gražu ne natūralūs.
