Ne tik apie smurtaujančias moteris, bet ir apie tai, kaip gyvenimo išbandymus – artimojo netektį, bedarbystę, vienatvę – išgyvena stipriąja lytimi vadinami vyrai, pasakoja Kauno apskrities vyrų krizių centro direktorė psichologė Dovilė Bubnienė.
- Kokių problemų prispausti į Jus kreipiasi vyrai? Kokios bėdos dažniausios?
- Dažniausios bėdos – tarpusavio santykiai šeimoje, vykstančios ar ką tik įvykusios skyrybos, išgyvenimas dėl nutrūkusių ar iki minimumo suretėjusių santykių su vaikais, nesugebėjimas susitvarkyti su emocijomis, netinkamas elgesys, smurtavimas prieš šeimos narius.
Jau kuris laikas kreipiasi ir vyrai, patiriantys smurtą artimoje aplinkoje (dažniau psichologinį, rečiau fizinį). Vedame savipagalbos grupes skyrybas išgyvenantiems, tėvystės įgūdžių ir smurtinio elgesio keitimo grupes vyrams.
- Kokios amžiaus grupės vyrai yra pažeidžiamiausi?
- Didžiausia vyrų grupė - nuo 30 iki 50 metų amžiaus. Tai nebūtinai reiškia, kad jie pažeidžiamiausi, gal jie tiesiog dažniau linkę ieškoti sprendimo savo gyvenimo situacijoje. Šiuo metu konsultacijas lanko 17 metų vaikinas, vyriausias klientas buvo 73 metų vyras.
- Didžiausias stresas yra artimojo mirtis. Kaip našliai susitaiko su žmonos netektimi?
- Kaip vyras susitaikys su žmonos mirtimi labai daug priklauso nuo jo amžiaus ir nuo to, ar jis turi vaikų. Pareiga ir atsakomybė jais rūpintis padeda mobilizuoti jėgas ir greičiau įveikti po netekties atsiradusį skausmą, tuštumą. Vyresni vyrai, be vaikų arba turintys jau suaugusius vaikus jaučiasi labiau vieniši, patiria didesnę neviltį, tad ir krizės įveikimas yra sunkesnis. Neretai tokius savo klientus mes skatiname apsilankyti psichikos sveikatos centre ar anoniminių alkoholikų grupėje.
- Bedarbystė, bandymai žudytis, alkoholizmas... Ar vyrams lengva kalbėtis apie tai, kad jiems reikia pagalbos? Juk visuomenėje veši stereotipas: vyras privalo būti stiprus, atsakingas, savarankiškas, o kai jis palūžta ar verkia, išvadinamas „boba“.
- Stereotipas, kad „vyras neverkia“, yra labai stiprus. Jau antri metai vykdome projektą, kuriuo siekiame prisidėti, tą stereotipą mažinant. Siekiame, kad patys vyrai ragintų kitus vyrus ieškoti specialistų pagalbos, o ne spręsti krizę skandindami ją alkoholyje, smurtaudami ir panašiai.
Džiaugiamės, kad mums pavyko rasti keletą tokių drąsių ir pilietiškų vyrų. Tačiau jų ieškodami, tik pasitvirtinome stereotipo stiprumą – ne vienas visuomenėje dažnai matomas vyras atsisakė prisijungti prie mūsų projekto, argumentuodamas, kad tikri vyrai nevaikšto į krizių centrus ar pas psichologus, o geriau su draugais eina į barą.
- Smurtas šeimoje. Šis junginys iškart gimdo asociaciją – vyras muša (ar psichologiškai terorizuoja) moterį. Kodėl vengiama kalbėti apie moterų smurtą prieš vyrus?
- Todėl, kad kalbėti apie tai „nevyriška“, todėl, kad „vyrai neverkia“, todėl, kad „na, ką jau ji ten tokio padarė, ji gi moteris, net žymių neliko“, todėl, kad statistika skelbia, jog iš visų smurtautojų per 90 proc.yra vyrai, ir nelabai kažkas skubės tikėti, jog ne pats esi tas smurtautojas, o auka.
- Jei moteris „gauna į skudurus“, vadinasi, ji išprovokavo, to verta, vyras turi parodyti vietą; jei auka yra vyras, tai tuoj nuvertinamas kaip lepšis, menkysta, nes nesugeba „bobos sutvarkyti“. Kiek paplitusi tokia nuostata?
- Pakankamai paplitusi. Būtent žodžiais „Koks tu vyras, jei bobos nesutvarkai“ į vieną mūsų klientų kreipėsi pagal vyro iškvietimą atvykę pareigūnai. Abiem liepė apsiraminti ir išvyko... O kai kažkurio eilinio konflikto namuose metu jis žmoną stūmė, pagal jos iškvietimą atvykę policininkai vyrą staigiai išvežė į areštinę.
- Ar vyrams gėda prisipažinti, kad juos engia žmona? Kokie žmonų (sugyventinių) veiksmai dažniausiai naudojami? Kas būna tas paskutinis lašas, paskatinęs vyrą ateiti į krizių centrą?
- Be abejo, gėda. O veiksmų būna įvairiausių – nuo mosto rankšluosčiu iki dūrio peiliu. Štai sakinys iš vieno didžiausių interneto portalų straipsnio apie vyrų patiriamą smurtą ir apie jų pareiškimus policijai. Žurnalistė rašo taip: „Tačiau kartais jų skundai kelia šypsenų. Pavyzdžiui, vienas 62 metų pensininkas iš Jurbarko rajono policijai pasiskundė, kad supykusi žmona jį tampė už ausų.“
Žurnalistei tai kelia šypseną? Ar policijai? Ir dauguma beskaitančių tikriausiai kvatojo. Bet, mieli tautiečiai, juk tai smurtas artimoje aplinkoje. Ar taip nukentėjęs pensinio amžiaus vyras yra vertas tik pajuokos?
Net jei vyras pasidalina su krizių centro darbuotojais savo patirtimi, labai retai jis ryžtasi kažkam daugiau. Dar viena priežastis – nenoras vėl pyktis su žmona. Galų gale toks jo pareiškimas policijai jam gali baigtis skyrybomis.
Reikia paminėti ir tai, kad vyrai išties dar nelabai turi, kur kreiptis. Kai vyrui sunku ir jis jaučiasi pažeidžiamas vienoj ar kitoj situacijoj, jis ir taip jaučiasi nepakankamai vyriškas. Ar jis gali kreiptis į moterų krizių centrą, ar moterų namus, o gal į moterų draugiją? Vargu. O juk Lietuvoje tėra vos keli vyrų krizių centrai. Trijų įsteigimą šiais metais inicijavome kartu su Kauno apskrities moterų krizių centru. Tačiau, kad jie veiktų ir teiktų pagalbą, reikalingas pastovus finansavimas. Juk pagalbą mūsų vyrams norėtume teikti nemokamai, tik taip gali didėti jos prieinamumas.
- Kokia statistika? Kas dažniausiai smurtauja – asocialūs ar išsilavinę, vidutines ir aukštesnes pajamas turintys asmenys?
- Remiantis statistika, smurtauja asmenys nepriklausomai nuo gaunamų pajamų ar socialinės padėties. Tačiau dauguma atvejų smurto paleidžiantysis veiksnys yra alkoholis, nežiūrint kas smurtavo – vyras ar moteris.
- Kokie požymiai, kad savo elgesiu vyras gali skatinti moters smurtą?
- Klausimo taip nereikėtų kelti – nei kalbant apie smurtą prieš moteris, nei apie smurtą prieš vyrus. Nes atsakomybę už savo elgesį turi prisiimti smurtavęs asmuo, ar jis būtų vyras, ar moteris. Ir niekada negalima teisintis, kad kitas skatino, provokavo ar panašiai. Tai tik savo atsakomybės už smurtinį elgesį neigimas.
- Vadinasi, jeigu žmona įžeidinėja, netgi provokuoja, „Duok, duok, parodyk, koks esi vyras", arba „Ir ką tu man padarysi, moters mušti negalima", ar toks jos elgesys nėra provokacija? Argi tai - ne psichologinio terorizavimo, žmogaus žeminimo veiksmas?
- Tai, ko klausiate, labai iš gyvenimo. Tačiau tas, kuris girdi šiuos žodžius, turi pasirinkimo galimybę, ko nederėtų pamiršti. Gali rinktis: naudoti smurtą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis arba išdidžiai ir su pagarba sau pačiam pasitraukti iš situacijos.
- Ką turėtų vyras pasakyti (ar padaryti) pačioje pradžioje, kad užkirstų kelią smurto progresijai?
- Atpažinti smurtautoją iš pat pradžių nebūna lengva – juk santykiai paprastai prasideda maloniai, su didelėmis viltimis ir stipriais išgyvenimais. Kartais jau tada pasirodžiusį polinkį kontroliuoti lengvai galima sumaišyti su rūpesčiu.
Smurtauja žmonės irgi panašiai – tiek vyrai, tiek moterys. Skiriasi tik fizinė jėga, kuria dažniausiai pasižymi vyrai ir dėl ko pasekmės dažniausiai akivaizdesnės ir skaudesnės moterims. Kai kuriuose santykiuose smurtas yra labai dažnas palydovas ir smurtauja abu – stumdosi, spardosi, draskosi. Tačiau nė vienas iš jų nemano esantis kaltas. Vis dėlto atsakomybės prisiėmimas ir pagarba sau pačiam ir kitam yra vienas iš stipriausių dalykų, padedančių neįsivelti į smurtinius santykius.
- Kokie vaikai išauga smurtaujančiose šeimose? Ar vyras gali prisiglausti su vaikais tokiu atveju nuo žmonos tironės?
- Apskritai visuomenėje labai daug smurto ir nesveikų santykių. Smurtaujančiose šeimose auga nelaimingi, nepasitikintys savimi ir kitais vaikai, vėliau tampantys agresyvūs, taip sprendžiantys bet kokį ginčą, arba atvirkščiai - aukos, susigūžiančios nuo stipresnio balso tono ir nematančios vilties kitaip gyventi.
Smurtą artimoje aplinkoje patiriantys vyrai taip pat gali patirti depresiją, dėl to gali imti piktnaudžiauti alkoholiu, tačiau šiuos santykius jiems nutraukti lygiai taip pat sunku, kaip ir smurtą patiriančioms moterims. Kartais vyras dar tikisi, kad viskas pasikeis, o kartais bijo palikti su motina vaikus, bijo, kad tada jau jie kentės jos pykčio protrūkius.
- Kokie sunkiausi atvejai, kai norima užkirsti kelią smurtui? Policija reikalauja, kad būtų kažkoks veiksmas, tada tik gali įsikišti. Ar tai normalu?
- Policija daro tai, ką gali daryti, vadovaudamasi instrukcijomis. Instrukcijų interpretuoti savaip, deja, negali. Ir jiems ne visada lengva atskirti, kuris smurtautojas, o kuris – auka.
Žinomas atvejis, kai mušėsi abu, tačiau supratus, kad pareigūnai išsiveš ir vyrą, ir žmoną, o vaikus perduos į globos įstaigą, kaltę prisiėmė vyras. Vėliau jis mūsų centre lankė smurtinio elgesio keitimo užsiėmimus, o juk mokykis bendrauti tarpusavyje ir siekti kokybiškesnio bendravimo ar problemų ir konfliktų sprendimo turėtų abu. Ir labai daugeliu atvejų.
- Dėkui už atsakymus.