Aš nevaidinau jokioje pigioje muilo reklamoje, tiesiog saulėtą vasaros dieną po darbo ir sporto, mosuodama puspilniu vandens buteliuku, šiek tiek susivėlusi, šiek tiek išsišiepusi, skuodžiau namo. Ir kai taip iš niekur nieko patekau į filmų apie šaunius riterių laikų meilužius aktorių primenančio vyruko dėmesio dušą, visai paprasta būtų buvę tai tęsti ir tęsti. Jeigu vyras man nesakytų komplimentų.

Daugelį keisčiausių situacijų patiriu ne kino teatre, o paprasčiausiai vaikščiodama kasdieniais reikalais. Šįkart irgi buvo panašiai – drožiau vakaro saulės į šešėlius vystoma gatve, kai prie greito maisto užkandinės išdygo tamsiaplaukis akinančiais baltais marškiniais, stilinga barzdele, visas šviežias kaip agurkėlis. Biuruose darbą baigę vyrai paprastai tokie nebūna, be to, šis trisdešimtmetis ne tik atrodė kaip iš kino filmo trauktas – jo elgesys nuo pirmųjų sekundžių buvo išskirtinai galantiškas. Pasisveikino maloniai, sodriu draugišku balsu, pasiteiravo gatvės pavadinimo, pasipasakojo esąs turistas vengras. Maloniai atsiprašinėjo už sutrukdymą, nuoširdžiai džiaugėsi sužinojęs, kad esu buvusi jo šalyje, domėjosi, kuriuose konkrečiai miestuose, sugebėjo subtiliai pagirti tiek Lietuvos grožį, tiek mano mėlynas akis. 

Iš pradžių klausiau su skeptiška šypsenėle mintyse, bet, po galais, netrukus supratau, koks pirmas jo veiksmas, galintis išvesti iš proto. Tas vyrukas iš tikrųjų klausėsi ir klausė, o ne puikavosi ir pasakojo. Daugelis vyrų šiais laikais klausytis pirmą kartą matomos moters niekaip nesugeba, jie skuba išvardinti pasiekimus, pasididžiuoti intelektu, išrinktu restoranu ar automobiliu. Arba laukia pribloškiančios pokalbio temos. 

Arba – niekada nebučiuoja rankos susipažindami. O šis vyrukas tai darė!

Elegantiškai ištiesė ranką, aš padariau tą patį tikėdamasi mandagaus spustelėjimo – ir staiga jis manąją pabučiavo, ištardamas:

– Aš Tomas.

Iki šiol dar neteko pažinti jauno vyruko, mokančio ne manieringai, ne juokingai ar negrabiai pabučiuoti ranką susipažįstant – vengras tai darė taip, tarsi būtume susitikę prašmatniame pokylyje riterių laikais, ir kartu taip, tarsi toks pasisveikinimas būtų įprastas net pilnoje pavargusių iš darbų grįžtančių piliečių gatvėje. 

– Mano vyro vardas irgi Tomas, – gal ir ne visai subtiliai pastebėjau aš.

– Pasakykite jam, kad jam labai, labai pasisekė. Jūs esate labai graži – tikriausiai ir pati tą puikiai žinote. 

Dar juokėmės ir šnekėjome apie šį bei tą, tai apie keliones, tai apie knygas, komplimentų prisiklausiau irgi į valias – ir klausydamasi stebėjausi, kad jie sakomi taip neįkyriai, pagarbiai, šiek tiek su humoru, truputį su vilionės pažadu, bet tokiu subtiliu, tarsi šoktume valsą stebint penkių dorovingų tetulių akims. 

– Ar vyras jums kasdien parodo, kaip jus myli? Ar sako jums komplimentus? – netikėtai įsmeigė į mane akis, žadančias – aš rodyčiau, aš sakyčiau, jeigu to panorėtum.

Labai lengva būtų buvę jį įsimylėti. Atsakyti į pažadą, net jei esi dešimt kartų ištekėjusi. Ir ne dėl to, kad būčiau kokia vieniša uola, kurią aplenkia vyrų, išskyrus savąjį, dėmesio bangos. Tiesiog gal vyrukas buvo taip tobulai įvaldęs moterų viliojimo meną, kad slėptis visiems italams, prancūzams ar mūsiškiams, gal paprasčiausiai atsitiko taip, kad pajutau sutikusi žmogų, su kuriuo, jei būčiau viena, kažkas tikrai įvyktų. Daugelis moterų tikriausiai patiria tą jausmą, ir tuomet svarbus tampa net faktas, ar vyrai joms sako komplimentus.

– Sako, sako, – apsidžiaugiau staiga patvirtindama tikrą tiesą, o ne susigalvotą melą.
– Ir ką jis jums sako? – išmėgino mane tos rudos akys.

Filme tokiu atveju turėtų užgroti liūdna išsiskyrimo muzika, nes galiausiai puikusis viliojimo meistras padarė klaidą. Aiškiai tikėdamasis, kad šalyje, kurios vyrai gana santūriai lepina dėmesiu moteris, jo elgesys akivaizdžiai pranašesnis, ir žinodamas sukūręs situaciją, kurioje komplimentų dušu apipiltos lietuvės susimąsto apie tai, kokių neišradingų ir kaip retai prisiklauso pagyrimų iš saviškių, jis net pasviro į priekį. O mano galvoje tuo metu pralėkė tūkstančiai gražių žodžių, kuriuos įpratau girdėti kas rytą ir kas vakarą, dešimtys pagiriamųjų frazių, į kurias, gėda pelėda, jau kreipiu dėmesio tiek, kiek į pranešimus apie troleibusų stoteles. Ne, mano vyras ne saldžiabalsis pietietis, ir ne pernelyg emocingas lietuvis – jis tiesiog, pasirodo, irgi moka sakyti komplimentus.

– Jis dažniausiai man sako, kad esu graži kaip besiskleidžianti gėlė, tą girdėjau dar šįryt, – išrinkau paprastą, tinkamą viešinimui.

Žavusis vengrų riteris patylėjo, tikrai galėjau justi – pripažįsta pralaimėjimą.

– Perduokite, kad jis laimingas vyras, jam labai pasisekė, – pakartojo, vėl pagarbiai kilstelėdamas prie lūpų mano ranką. 

Iš širdies nusišypsojome vienas kitam, suprasdami, kad jokio nuotykio nebus, kažkodėl visiškai nenusivylę. 

Bet jeigu vyras nebūtų man sakęs komplimentų kasdien? Esu girdėjusi krūvas istorijų, kaip žingsnis į neištikimybę žengiamas būtent dėl panašių, rodos, banalių priežasčių. Kai atsiduri situacijose, priverčiančiose į santykius pažvelgti kito žmogaus akimis. Skatinančiose lyginti. Kai sutinki nepažįstamąjį, kažkur, kuriame nors kitame gyvenime, sėkmingai galėjusį tapti tavo mylimuoju.

Jie tave išmėgina, ir vargas tau, jei iš savo antrosios pusės nesi patyrusi bent kiek panašaus dėmesio.