aA
Šį rytą, užsimetusi vyro marškinius ant nuogo kūno ir valydamasi dantis, nejučia nusišypsojau savo atvaizdui. Per marškinius išryškėję krūtų speneliai man priminė vieną istoriją su kaimynu, kuris buvo mane įsimylėjęs.
TIKRA ISTORIJA. Antausis, už kurį JIS man <span style="color: #ff0000;">po 10 metų</span> padėkojo
© Shutterstock nuotr.

Tai nutiko dar tais laikais, kai buvau keturiolikmetė paauglė ir nelabai suvokiau, kas dedasi su mano kūnu. Brendau vėlai – liemenėlę užsisegiau po keturioliktojo gimtadienio praėjus mėnesiui. Atsimenu, tai buvo įvykis – su mama ją ėjome pirkti liepos 1-ąją, karštą vasaros dieną. Užsisegiau tuos baltus kaušelius - 68 (0) - su plačiomis petnešėlėmis ir nenorėjau nusisegti – troškau visam pasauliui parodyti, jog aš jau moteris. Tai turėjo įrodyti ne tik paraudę nuo jaudulio skruostai, blizgančios akys, bet ir maži atsikišę kauburiukai.

Ėjau namo ir dairiausi į vitrinas. Viskas man atrodė siurrealistiškai: kauburiukai – kaip kalnagūbriai, net bijojau labai ir sukinėtis, kad nieko tais išsišovusiais papais neužkliudyčiau. Vilkėjau peltakiuotą baltą palaidinę su skylėtomis gėlėmis, pro kurias švietė išsvajota balta liemenėlė. Vis žvilgčiojau į savo atvaizdą vitrinoje, niekaip negalėdama priprasti prie vaizdo, kad nebesu lenta. Šypsojausi ir svajojau, kaip po vasaros atostogų sugrįšiu į mokyklą, ir galės bernai į valias braukyti per nugarą ir tikrinti, kuri merga nešioja liemenėlę.

„Stulpai ir laidai“ būdavo tarsi nekaltas žaidimas (braukdavo per nugarą vertikaliai ir horizontaliai), tačiau anksčiau subrendusios klasiokės uoliai slėpė savo nugaras, kad tik bernai neaptiktų liemenėlės ir ant visos klasės nesityčiotų, kad jau merga „tapo papinga“.

Labai dažnai per pertraukas merginos vaikščiodavo po dvi (šiuolaikiniam jaunimui tokia tvarka nesuvokiama), viena pora už kitos, tvarkingu ratu prieš laikrodžio rodyklę. Tačiau dažnai šleidavo nugaras prie sienos. Jei tik artėdavo bernų ataka, gresianti liemenėlės patikra, iškart prie sienos, kaip per sušaudymą. Taip apsigindavome nuo to idiotiško žaidimo.

Vienas klasiokas, kuris gyveno mano name vienu aukštu aukščiau (taigi - ir kaimynas), dažnai užbėgdavo pasikonsultuoti dėl pamokų, pasiskolinti kokio vadovėlio ar geografijos atlaso. Tačiau buvo liepa, vasaros atostogos, ir preteksto užbėgti pas mane buvo vis mažiau.

Jis buvo gerokai aukštesnis už manęs, karštuolis, klasės padraika. Nemanau, jog buvau jį įsimylėjusi, tačiau brendimo metu, su juo bendraudama, jaučiausi keistai: tapdavau drovi, išrausdavau, nudelbdavau akis.

Ir pasitaikyk tu man, jog tą dieną, kai užsisegiau pirmą kartą liemenėlę, sutikau tą klasioką kieme! Ėjome su mama takeliu pro vaikų žaidimo aikštelę, kurioje jis su draugais žaidė futbolą (vartais tapo viena priešais kitą stovinčios čiuožyklos). Jutau, kad štai dabar einu pro jį tarsi nuoga, ir jis greičiausiai mato, kad esu su liemenėle (jos nematyti galėjo tik aklas). Išsitiesiau, atstačiau krūtinę kaip narsi komjaunuolė, ir išdidžiai pražygiavau.

Diena praslinko be pokyčių. Kita diena, atsimenu, buvo šeštadienis, ir mes su mama vykdėme eilinį skalbimą. Skalbiamoji senutėlė „Ryga“ prašėsi skalbinių, kuriuos ištraukusios metėme į vandens prileistą vonią ir skalavome bei gręžėme.

Mūvėjau raudonas treningines kelnes, o ant nuogo kūno buvau užsivilkusi medvilninius marškinius raudonais ir mėlynais langeliais. Plūkiausi atsiraitojusi rankoves, vonioje buvo tvanku. Tik staiga mūsų darbą pertraukė skambutis į duris. Mama nuėjo jų atidaryti.

- Čia pas tave. Egidijus, - pasakė mama, grįžusi toliau prie skalbinių.

Egidijus, derėtų pasakyti, buvo šaukštas deguto, gadinantis visą nuostabios klasės meduotą įvaizdį. Mokėsi prastai, praleisdavo pamokas, rūkė. Ūmaus būdo, įžeidinėdavo mokytojus, pliekdavosi su klasės bernais. Su mergomis elgėsi nepagarbiai – šaipydavosi, tyčiodavosi, pravardžiuodavo (gal taip reikšdavo simpatiją, nežinau). Bet mane, kaip gerietę ir moksliukę, toks akidraska ir bebaimis personažas savotiškai traukė.

Taigi nuėjau prie durų, įleidau į prieškambarį klasioką, o jis kažkodėl žiūrėdamas į mane buvo dar raudonesnis nei aš. Kažką mykė apie tai, ar galiu trumpam išeiti į koridorių, kad reikia pasikalbėti, kad nutiko kažkas svarbaus.

Jis vis dėbčiojo į mano prasegtus marškinius, į akis, į lūpas. Pati kažkurią akimirką suvokiau, kad esu be savo naujos apsaugos – liemenėlės. Gal nuo to suvokimo, o gal nuo jaunuolio skleidžiamo prakaito kvapo ar jo sutrikusio žvilgsnio klajoklio mano speneliai išdavikiškai susitraukė ir dar labiau išsprogo.

Egidijaus žvilgsnis buvo dar įdėmesnis. Galop jis išstenėjo, kad nori pasiskolinti kasetę su „Modern Talking“ įrašais. Kai jam ištiesiau kasetę, jis ją paėmė, o kitos rankos pirštu staiga smigtelėjo man į spenelį, sakydamas: „O kas čia?“.

Jis krizeno, juokėsi iš manęs. Nesuvokiau, kad tai hormonai, kad taip skleidžiasi jo lytinis potraukis, tačiau kažkoks vidinis balsas pakuždėjo, jog taip neteisinga, jog jis pasielgė blogai, liesdamas mane ir dar krizendamas.

Mano sutrikimas greičiausiai buvo per ilgas, nes jis mygtelėjo pirštu į minkštą krūtį dar kartą:

- Dzin, dzin, - blizgėjo jo akys.

Ką čia darai? Baik! - išrėkiau ir kaip reikiant atsivėdėjusi kaire ranka skėliau jam antausį.

Jam greičiausiai užvirė kraujas, pakilo azartas, mėgino vėl tiesti ranką, bet jau švokščiau per dantis:

- Eik iš čia, dink, sakau! - ir išstūmiau pro duris.

Pas mamą grįžau susinervinusi. Ji paklausė, kodėl išvijau Egidijų, o aš tik atšoviau: „Patikėk, buvo už ką“.

Skalbinių tą rytą išgręžiau gerokai daugiau ir greičiau nei įprastai.

Visą vasarą vengiau Egidijaus, jis manęs – irgi. Mokykloje vis dėbtelėjęs į mane, tuoj nuleisdavo akis, vaikščiodavo kaip pavarytas šuva. Pritilo, buvo santūresnis su merginomis bei vaikinais.

Baigusi vidurinę ir aukštąją, kartą lankydamasi pas tėvus, sutikau vėl jį kieme. Buvo praėję tikrai daugiau nei 10 metų. Egidijus buvo ne vienas – šalia ėjo į parankę įsikibusi daili, aukšta, kaip ir jis pats, juodaplaukė. Tokia išdidi, santūri, kaip man pasirodė.

Pasisveikinome. Jis pasakė moteriai, kad pakiltų pas tėvukus, o jis dar norėtų persimesti keliais žodžiais su buvusia klasioke, tai yra manimi.

Apsikeitėme keliomis mandagiomis frazėmis - „Kaip gerai tu atrodai - visai nepasikeitusi“, „Tau tinka tie ūsiukai, žinok“, pakalbėjome apie tai, kur dirbame, ką veikiame, ko pasiekėme.

- Čia tavo žmona? - pasiteiravau.

- Taip. Labai gera moteris. Žinai, seniai tau norėjau pasakyti vieną dalyką. Apie tai daug galvojau ir, manau, turėtum žinoti.

Atsimeni tą vasarą, kai man sušėrei per veidą? Tai va, noriu už tai tau padėkoti. Tai buvo man labai gera pamoka. Aš negerbiau mergų, žiūrėjau į jas kaip į daiktus, su kuriais galima pažaisti, iš jų pasijuokti. Gi matei viską pati..

Mergos man atrodė kaip žemesnės rūšies sutvėrimai, kurios nieko nesupranta, net nemato, kada iš jų juokiasi. Tokios naivios ir kvailos, kažkokios paviršutiniškos, lėkštos, amžinai kikenančios iš menkiausių nesąmonių.

Tu klasėje buvai kitokia. Tokia išdidi ir atšiauri. Tada, tą vasarą, aš norėjau tiesiog patikrinti, ar esi tokia, kaip visos. Man buvo įdomu. Gal dar ir paauglystės cirkai prisidėjo, nežinau, bet įvyko tai, kas įvyko.

Žodžiu, tas tavo antausis mane išblaivė. Jis degino mane, man buvo gėda. Taip, buvau tave įsimylėjęs, bet man tu atrodei nepasiekiama – tokia dieviška, tyra, aukščiau visų. Nenorėjau su savo charakteriu gadinti tau gyvenimo. Buvau velnių priėdęs, pati žinai.

Tačiau nuo to karto pradėjau kitaip vertinti merginas. Žinojau, kad norėsiu tokios, kuri save gerbs, kuri išdrįs parodyti vyrui vietą, jei jis peržengs ribas. Iki žmonos turėjau nemažai moterų, tačiau atėjo diena, kai sutikau tokią, kuri jautė savo vertę, nebuvo pigi. Ji ir tapo mano žmona. Esu labai laimingas. Už tai tau noriu ir padėkoti – už tą antausį, už tą pamoką, kuri buvo labai laiku ir vietoje.

***

Ši klasioko išpažintis, žinoma, mane vėl nubloškė į tą dieną, į tuos išgyvenimus. Ką noriu pasakyti? Jog merginos meilė sau, savivertė ir savigarba yra tai, ko galbūt vyrai ilgisi moteryje. Lengvi grobiai juos domina tik vienai nakčiai, nes paskui taip ir galvoja: „Tai kokia ji yra, jei taip lengvai galima pasiekti? Bet ką ją sugundytų, su bet kuo nueitų. Man tokios nereikia”.

Linkiu, kad mano istorija būtų gera atspirtimi situacijose, kai nežinote, kaip pasielgti. Įsiklausykite į savo vidinį balsą ir pirmą sukilusią reakciją – ji būna dažnai labai geras barometras bei patarėjas.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Neregėtas pasityčiojimas: tai, ką žinomas verslininkas padarė su medžiais, privertė aikčioti net patyrusius pareigūnus

Gavo leidimus pagenėti medžius, bet paliko tik stuobrius. Tokia situacija susiklostė Lietuvoje...

Daliai žinomų parduotuvių COVID-19 pakabino spyną visam laikui: eisime į kitokius prekybos centrus

Pandemija volu pervažiavo per prekybos centrus: dalis prekybininkų iki šiol skaičiuoja praradimus...

Analitikai: kompanijos, kuriose daugiau moterų vadovių, parodo geresnius rezultatus

Kompanijos, kuriose yra daugiau moterų vadovių, istoriškai savo investuotojus apdovanoja geresniais...

Kristina Chudenko | D+ nariams

Princesės Cichanouskajos į valdžią leisti negalima. Keturios pabėgusių baltarusių istorijos

Kaip patikėti konstitucine reforma, kai tave muša per inkstus, o galvą kariškais batais volioja...

Armonaitė prabilo apie koalicijos dėlionę su konservatoriais: susitarimai bus sudėtingi (963)

Iki rinkimų lieka vis mažiau laiko, politinės kovos vyksta, tačiau Laivės partijos lyderė...

Pastebėjo dar vieną veiksnį, didinantį pavojų susirgti sunkesne COVID-19 forma: aktualu ne vienam (102)

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrams (CDC) pareiškus, kad antsvorį turintiems žmonėms,...

Ekspertai įvardijo blogiausią JAV rinkimų scenarijų: neramumams ruošiasi netgi kaimynai (145)

Kalendoriui iki JAV prezidento rinkimų skaičiuojant 15 dienų tampa aišku, kad nepaisant jų...

Su Saboniu ir Valančiūnu žaidęs NBA čempionas: atrodo, kad lietuviai yra pozityvūs žmonės (10)

Dėl pandemijos stabdytas ir kaip niekada ilgai užtrukęs NBA sezonas galiausiai pasiekė finišo...

Laukia permainingi orai: antradienį – trumpa proga pasidžiaugti (2)

Antradienį – proga pasidžiaugti sausesniais orais: pirmoje dienos pusėje dažnai švies saulė,...

Rusijos gyventojai įvardijo draugų ir priešų sąrašą: Lietuvai vėl teko garbinga vieta (740)

Pasakyk, kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas tu. Toks posakis Rusijoje kasmet yra pritaikomas...

|Maža didelių žinių kaina