Buvau linksma, nuoširdi ir visų mylima kaimo mergaitė. Tiesiog džiaugiausi gyvenimu, mokiausi gerai, turėjau ir draugių ir draugų. Kol būdavo mokslo metai, mama lauke leisdavo būti iki 21 valandos, nes reikėdavo anksti keltis į mokyklą. Ir vieną šiltą rugsėjo vakarą su drauge užsiplepėjome sėdėdamos prie namo, ant tėčio sukalto suoliuko.
Ir būtent tą vakarą pamačiau savo būsimą vyra (pavadinkime ji Tadu). Tas vakaras buvo mano nelaimių pradžia, bet aš to net neįtariau, nes buvau nekalta, patikli mergaite. Jis ėjo gatve su draugu kažką pasakodamas ir atkreipė į mus dėmesį. O man, kaimo mergaitei, pasirodė, kad tai neįmanoma, jog toks kaip jis mus užkalbins. Mes su drauge labai susigėdome. Tačiau pasikalbėjome. Jis pasakojo, jog ką tik grįžo iš kelionės, nori susirasti čia merginą, sukurti šeimą ir gyventi. O aš klausydama meldžiausi, kad toks vyras į mane atkreiptų dėmesį. Tadas buvo išvaizdus, gražus, sportiškas, susitvarkęs vyras. Būtent tokį aš įsivaizdavau šalia savęs.
Bet kuo toliau, tuo labiau aš apakau nuo meiles. Jis mane sužavėjo ir aš įsimylėjau. Jis kartodavo, kad mane labai myli ir nori apsaugoti, esą visi tyčia, iš pavydo blogai kalba. Taip mes ir draugavom: mano tėvai vydavo Tadą iš namų, nekentė jo. O aš viską dariau priešingai. Atrodo, kad jis mane kažkuo apsvaigino, nieko nemačiau, jokių blogybių, tik meilę, meilę, meilę...
Po pusės metų mūsų tokios slaptos draugystės Tadas tapo mano pirmu vyru. Visi kartodavo, kad darau didžiausią gyvenimo klaida, bet aš mylėjau ir maniau, kad mane myli taip pat nuoširdžiai, kaip ir aš. Taip bėgo dienos, mėnesiai. Ir viena naktį mes nepasisaugojome. Sužinojau, kad laukiuosi. Koks košmaras, kaip pasakyti mamai! Sužinojusi mama verkė, tėtis barėsi. Kadangi buvau gera, padori kaimo mergaitė, Tadas pasiūlė susituokti. Tėvai iškėlė dideles vestuves. Jau pirmą dieną jis pirmą kartą prie manęs susimušė su savo broliu. Bet aš pagalvojau, kad visiems visko nutinka.
Kraustėmės ir kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Mūsų santykiai pradėjo blogėti. Tadui vis vaidendavosi, kad visi žiūri į mane, pavydėdavo nežmoniškai. Niekada nesegėjau sijonų – neleido. Neturėjome draugų, niekas nenorėjo bendrauti. Tik vėliau supratau kodėl jo niekas nemėgo, nes jis išgėręs mušdavosi. Mes miegodavome atskirai, seksas pasidarė nemielas, aš jo nebenorėjau. Atlikdavau tik pareigą. Dukrai paaugus, jis pradėjo ir mane stumdyti, baksnoti. Aš jo pradėjau bijot. Pasidarė agresyvus.
Bet vienas iš daugelio įvykiu įstrigo labiausiai. Kartą gerdamas su broliu, jis liepė nusirengti nuogai ir tenkinti jį oraliniu būdu. Kažkoks košmaras, kurio niekada nepamiršiu... Aš atsisakiau, todėl jis mane taip sumušė, kad maniau numirsiu. Nuo to įvykio jis pradėjo smurtauti nuolatos. Kodėl aš nesiskyriau? Nesuprantu pati, negaliu atsakyti. Visi sakė bėgti nuo jo, o aš, kaip užburta, likdavau su juo. Nusisuko nuo manęs ir artimieji, nes aš tapau savęs negerbiančia moterimi. Tada to nesupratau, dabar šlykščiuosi savimi, kad leidau dukrai matyti, kaip mane daužo.
Antras skaudus įvykis buvo, kai grįžęs girtas namuose gėrė vienas. Jam kažkas pasivaideno ir jis vėl mane sumušė. Kai užmigo, su dukra pabėgau pas mamą. Buvau siaubingai sumušta: sulaužytas žandikaulis, nosis, visa mėlyna. Nežinojau, kad tuo metu jau laukiausi antros dukros. Mėnesį gyvenau pas mamą, bet vėl grįžau pas jį. Atsiprašinėjo - atleidau. Kai gimė antra dukra, jis visai sužvėrėjo. Galima sakyti, su juo gyvenau labai mažai, dažniausiai būdavau pas tėvus. Sekso tarp mūsų nebuvo, todėl jis pykdavo. Man pasidarė šlykštus, nes mušė ne tik mane, bet ir dukras, o mes vis bėgdavome naktimis pas tėvus.
Tačiau vieną dieną man nušvito. Pradėjau skyrybų procesą. Labai bijojau, jis grasino, kaip filmuose. Neužmigdavau be vaistų. Dukros bijodavo eiti į mokyklą. Bet pagaliau atėjo ta diena, kai mus oficialiai išskyrė. Ir visas musu gyvenimas apsivertė. Mes su dukromis atsigavome, išgražėjome,pradėjome gyventi. Dar daug ko nepapasakojau, nes neužtektų knygos apie tai parašyti.
Dabar jau trys metai, kaip esu išsiskyrusi. Pagalvoju apie praeitį, kaip aš apskritai likau gyva. Tik kodėl taip ilgai kentėjau, net 12 metų? Ši santuoka mane išmokė būti stipriai. Tai buvo mano išbandymas ir aš jį atlaikiau. Niekam to nelinkėčiau patirti. Maniau, kad po tokios santuokos nekęsiu vyrų, bet laikui bėgant šalia manęs atsirado mielas žmogus. Jis manyje pažadino tikrąją moterį. Aš vėl myliu ir jaučiuosi mylima. Bet tai jau yra gražioji mano gyvenimo pusė. Tai nuskambėtų kaip pasakiška meilės istorija.
Ši skaitytojos istorija tapo konkurso „Kaip aš įveikiau šeimos krizę“ nugalėtoja. Autorei atitenka prizas - viešnagė Palangos „Kerpės“ apartamentuose. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.