***
Šokinėjau iš laimės, sužinojusi, kad pastojau, deja,... viskas virto košmaru...
Su dideliu baltu saldžiu pavydu ir švelnia šypsena žvelgiu į tas šeimas, tiek jaunas, tiek vyresnes, kurias aplankė, lanko ar netrukus aplankys gandrai. Nors pirmoji patirtis labai skausminga, tvirtai tikiu, kad vieną dieną, jau labai greit ant rankų savo mažutį vaikelį sūpuosiu ir aš.
Mudu su vyru susituokėme prieš trejus metus. Vos tik paskelbėm vestuvių datą, artimiausiu planų viršūnėje didelėmis raidėmis įrašėme „vaikelio gimimas“. Žinoma, ne viskas klostosi taip, kaip suplanuota, taigi, pirmuosius santuokos metus šio tikslo siekėm, tačiau nesureikšminom to, kad kiekvienos moters draugės į svečius vis dar reguliariai užsuka kas mėnesį. Tuo metu dar studijavau, vyras perėjo į kitą darbą, gyvenimas pamažu tekėjo įprasta vaga. Visi, sakiusieji, kad teku iš reikalo, nurimo, nutilo eilinį kartą nebeturėdami kuo savo nuogąstavimų pagrįsti. Kaip įprasta, atsirado reiškiančių nusistebėjimą, kodėl dar nesilaukiu, bet mažai į tai tekreipdavom dėmesio.
Antraisiais santuokos metais aplink pasipylė žinios apie gandrus: antrojo vaikelio laukiasi pusseserė, savo besilaukiančią draugę vedė pusbrolis, nuo prieš mėnesį sutikto draugo pastojo vyro sesuo, laukiasi geriausia draugė. Dėl visų šių žinių, žinoma, nuoširdžiai džiaugiausi, tačiau tuo pat metu labai išgyvenau, kodėl nesu viena iš besilaukiančiųjų? Juk su vyru esame sveiki, žinom, ką daryti, kad taptume tėveliais, visų svarbiausia – norime jais tapti - ir nieko!
Tąkart pavyko suimti save į rankas. Na ir ką? Ogi už kelių mėnesių, lyg kažkokios nematomos jėgos prikelta, pabudau 5 val. ryto, nuėjau į vonią ir po 5 min pas vyrą į lovą grįžau žinodama, kad šiuo metu mes jau trise. Mano vyras emocijas reiškia santūriai, bet iš to, kaip stipriai jis mane priglaudė ir pabučiavo, supratau, kad jo laimė nemažesnė už mano! Skraidžiojom padebesiais! Pagaliau ir mūsų didžiausia svajonė pildosi!
Nėštumo testu pasikliauti 100% negalima, reikalinga gydytojo konsultacija, - tai žinojom puikiai, todėl dar tą pačią dieną kartu su vyru apsilankėme gydytojų kabinete. Didžiausiai mūsų laimei, teigiamas rezultatas buvo patvirtintas ir nustatyta, kad nėštumas vos kelių savaičių. Sutarus kitų privalomų konsultacijų grafiką beliko būti laimingiems, laukti ir stebėti, kaip auga mūsų mažylis.
Buvom laimingi, laukėm ir sulig kiekviena diena vis labiau džiaugiamės. Vyras vis paskambindavo ir paklausdavo, kaip laikosi abu jo brangiausieji, jaučiausi puikiai, kol... vieną dieną pasijutau, lyg nebeturėčiau nė kruopelės jėgų... Staiga viskas aplink man ėmė kelti šleikštulį – kvapai, skoniai ir vienintelis dalykas, kurį pajėgiau daryti – ramiai gulėti ir ilsėtis. Tą sėkmingai ir dariau. Nesu iš tų, kurios skundžiasi ir dejuoja, puikiai suvokiau, kad vaikelio laukimas – labai sudėtingas darbas, todėl viską ramiai iškęsiu. Tuo pat metu, kai pasijutau taip prastai, atėjo laikas apsilankyti pas gydytoją. Gydytoja apžiūrėjusi nuramino, kad viskas gerai, tereikia daug poilsio, ramybės ir išrašė nedarbingumo lapelį. Kadangi dirbu tokiame darbe, kuriame nėra paprasta be rimtos priežasties eiti poilsiauti, visą tiesą apie pirmuosius nėštumo mėnesius turėjau iškloti savo darbdaviams. Sukandusi dantis tai padariau ir grįžau namo ilsėtis.
Padėtis ėmė blogėti vos po kelių poilsio dienų. Dėl nuolatinio pykinimo negalėjau nei valgyti, nei gerti, dėl to, žinoma, jėgos dar labiau išseko. Nusprendėm, kad tai nenormalu ir tik su tam tikra pagalba ir pakištukais (kas labai siutino) patekom pas aukštesnio lygio gydytoją specialistą. Tai, ką sužinojau po skubaus ultragarso, išmušė iš po kojų žemę... Pasirodo, visai ne toks vaizdas ekrane turėtų būti, kai laukiesi jau 10-tą nėštumo savaitę. Vaikelis buvo, tačiau jo jau nebėra, kadangi dėl tam tikros ligos, jį pražudė pernelyg išvešėjusi placenta. Negalėjau patikėti savo ausimis ir pilnomis ašarų akimis ėmiau ginčytis su specialiste, kad vos prieš kelias dienas mane apžiūrėjusi gydytoja tikino, kad viskas gerai ir man tereikia daug ilsėtis! Tačiau ši specialistė buvo griežta – jeigu aš dabar nenusiraminsiu ir nepradėsiu mąstyti blaiviai ir jeigu kuo skubiau viso to, ką tiek laiko laikėm vaikeliu, nepašalinsim, man gręsia vėžys.
Per vieną akimirką viskas sugriuvo, tarsi kažkas lengva ranka atėmė norą gyventi ir dėl kažko stengtis... Visa širdimi tikėjau pirmosios gydytojos raminimais, kad viskas gerai, tačiau tuo pat metu kažkas viduje vis rėkė, kad mane apgavo kažkokia šarlatanė, kuri net nepasivargino atidžiau mane apžiūrėti ir pasidomėti, kodėl pasijutau blogai. Iš manęs atėmė viską... tikėjimą, pasitikėjimą ir baisiausia - viltį būti mama. Nebemačiau nieko, nejaučiau nieko, niekas man nerūpėjo. Galėjau tik verkti, dieną naktį kūkčioti. Taip verkiau ir kūkčiojau labai ilgai. Visa laimė, kad mano vyras nuolat buvo kartu. Jis nieko nesakė, nieko nekaltino, bet jo buvimas kartu ramino. Pamažu nurimau.
Gydymas po šios ligos (kurios priežasčių galėjo būti labai daug ir nėra nustatyta konkreti) truko dar vienerius metus. Nuolatiniai apsilankymai pas gydytojus, tyrimai, įkyrios mintys ir didelė nuoskauda labai išvargino. Viduje tapo tik tuščia ir skaudu. Skaudi bet kokia užuomina apie vaikelį: parduotuvėje iškabinti vaikiški rūbeliai, besišypsanti nepažįstama nėštukė, bendravimas su giminėmis ar draugais, kurių mažyliai, pradėti panašiu metu kaip mūsų, dabar - mažučiai, besišypsantis, sveiki ir laimingi žmogučiai. Pripratau jausti nuolatinį gumulą gerklėje ir deginantį skausmą. Tik bakstelk į skaudamą vietą ir pasipila nevaldomos ašaros.
Viskam ateina galas. Atėjo galas ir mano vegetavimui. Taigi, ištrinu iš savo gyvenimo atkarpą nuo to momento, kai pirmąkart apsilankiau pas gydytoją nėštumui patvirtinti. Ištrinu. Nieko nekaltinu, esu dėkinga visiems, kurie vienaip ar kitaip man padėjo ir buvo šalia. Paskutinė akimirka, kurią prisimenu – šiltas vyro apkabinimas, kai tą lemtingą rytą sužinom, kad netrukus mes būsim trise.
Kasdien, vos pabudusi, pagalvoju, kad tokia diena, kai ant rankų sūpuosime savo vaikutį, jau čia pat. Tikiu ir žinau, kad viskas bus gerai. Ši istorija prasideda iš naujo ir šįkart ji bus laiminga.