1861 m. Sankt Peterburge gimė Louise Salome, garsi rašytoja, filosofė, labai populiarios knygos „Erotika“ autorė. Prisiminėme išskirtinės moters gyvenimą, kai ji nebijojo mesti drąsiausių iššūkių visuomenei ir užkariavo daugelio įtakingų vyrų širdis.
Paauglės romanas su pastoriumi
„Broliškas vyrų susitelkimas mūsų šeimos rate, – vėliau rašė ji, – man, kaip jauniausiai ir vienintelei seseriai, taip stipriai įsirėžė į atmintį, kad nuo tų senų laikų perkeldavau ją savo sąmonėje visiems pasaulio vyrams. Kur tik vėliau sutikdavau vyrų, visada atrodė, kad kiekviename iš jų paslėptas vienas iš mano brolių.“
Labai anksti Louise suvokė, kokį stiprų poveikį daro vyrams, ir aistringai įsimylėdavo. 17 m. ji pradėjo romaną su nejaunu olandų pastoriumi Heinrichu Gillotu, imperatoriaus vaikų mokytoju. Būtent jis ėmė vadinti ją sutrumpintu Lou vardu. Nuo tada Louise pasiliko šį pseudonimą. Jauna gražuolė taip apsuko galvą pastoriui, kad jis netgi pasipiršo pažadėjęs palikti šeimą, mesti tarnystę.
F. Nietzschei pasiūlė gyventi trise
Po mylimo tėvo mirties Lou, norėdama užsimiršti, išvyko į Europą. Ciuriche ji studijavo filosofiją, Romoje lankėsi pas kursus emancipuotoms moterims rengiančią rašytoją Malwidą von Meysenbug. Ten dailią merginą tamsia suknele ir paslaptingomis akimis pastebėjo vienas iš lektorių 32 m. filosofas Paulas Ree. Jis jai pasipiršo, bet Lou tik nusijuokė jam į veidą.
Emancipacijos pamokos nenuėjo veltui. Salome manė, kad santuoka – atavizmas, praeities atgyvena, be to, ji nutarė iki gyvenimo pabaigos atsisakyti sekso. Tiesa, ji sutiko būti Paulo drauge ir netgi kartu gyventi „dvasinėje bendruomenėje“.
Ir jie ėmė gyventi kartu taip šokiruodami visuomenę. Įsimylėjęs Paulas tapo Lou vergu, visur sekdavo paskui savo mūzą. Jis supažindino Salomę su savo draugu – tada dar mažai kam žinomu filosofu F. Nietzsche, o šis tapo dar viena Lou žavesio auka. Tada jam buvo 38 m. Kaip sakė pats F. Nietzsche, Lou buvo pirma moteris, sukrėtusi jo suvokimą apie moteris.
„Ji smarki kaip erelis, stipri kaip liūtė, o tuo pačiu – labai moteriškas vaikas... Be to, ji nepaprastai tvirto charakterio, puikiai žino, ko nori, neklausia niekieno patarimų“, – rašė filosofas apie ją savo draugui Peteriui Gastui. Nepaisant 17-os metų amžiaus skirtumo, F. Nietzsche L. Salomėje įžvelgė ne tik moterį, bet ir įdomią, intelektu sau lygią pašnekovę. Pagal jos eiles F. Nietzsche parašė muzikinę kompoziciją „Himnas gyvenimui“.
F. Nietzsche nutarė bandyti laimę ir pasipiršo Lou. Ji nesutiko, tačiau pasiūlė prisijungti prie jų dvasinės bendruomenės.
Garsi nuotrauka, kurioje jie sėdi trise – Lou, Paulas ir Friedrichas. Vyrai tarsi įsikinkę į vežimą, o Lou ragina juos botagu.
L. Salomės ir F. Nietzsches draugystė truko neilgai. Filosofo sesuo nekentė tokios nepakenčiamos moters. Ji nuolat kišosi į jų santykius, galiausiai įvyko konfliktas ir išsiskyrimas.
Po kelerių metų L. Salome parašys rimtą veikalą „Friedrichas Nietzsche savo kūriniuose“, kuris sulauks sėkmės, pripažinimo, o jos romanus ims spausdinti prestižiškiausiuose Europos žurnaluose.
F. Nietzsche mirė psichiatrijos ligoninėje, praėjus 18-ai metų po jų pažinties. Jis taip ir nebuvo vedęs.
Su vyru 40 metų gyveno platoniškai
Vis dėlto Lou pateikė visuomenei eilinį siurprizą. 1886 m. ji, dideliam visų nustebimui, ištekėjo. Jos išrinktuoju tapo 40 m. mokslininkas Friedrichas Andreasas.
Iš pradžių jis sulaukė neigiamo atsakymo, tačiau tada stvėrė nuo stalo peilį ir smeigė sau į krūtinę. Lou tai padarė tokį įspūdį, kad tuoj pat sutiko tekėti už Andreaso. Tiesa, su viena sąlyga – jokio fizinio artumo. Veikiausiai jaunikis rimtai nežiūrėjo į šią sąlygą, nes lengvai sutiko. Bet Lou buvo nepalenkiama. Visus 43-ejus metus trukusi santuoka buvo tik platoniška.
L. Salomėje pažadinto aistrų ugnikalnio jau nebuvo įmanoma sustabdyti. Pabodus vyro pavydo scenoms, ji išvyko į Paryžių, o ten vieną po kito mezgė romanus. 1897 m. 35 m. moters gyvenime atsirado 22 m. Raineris Maria Rilke, vėliau tapęs garsiu poetu. Jis pabrėždavo, kad be L. Salomes nebūtų nieko pasiekęs. Būtent su juo ji nutarė aplankyti Rusiją, kur susitiko su Levu Tolstojumi.
Jų romanas truko trejus metus. R. M. Rilke varė Lou iš proto kaprizais ir pavydo scenomis, o ji vis susirasdavo meilužių. Tačiau jie visam gyvenimui liko draugais, susirašinėjo iki pat Lou mirties.
Pakentė įžūliausius išsišokimus
1910 m. 49 m. Lou Andreas-Salome išleido labai atvirą psichologinę knygą „Erotika“. Šis romanas iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo. Po metų rašytoja susipažino su S. Freudu. Lou jo darbuose įžvelgė daug bendro su savo mintimis, jai patiko, kad psichoanalitikas išdrįso mesti iššūkį visuomenės nuomonei ir iškelti seksualumą į žmogaus elgesio pagrindą. Jo tyrinėjimai paskatino Lou persvarstyti savo požiūrį į feminizmą.
„Didžiausia kvailystė, kurią gali padaryt moteris, tai varžytis su vyru dėl profesinės sėkmės. Niekada nesirinkau vyriškų užsiėmimų, su niekuo nesivaržiau – užsiėmimai patys mane surasdavo, kaip Saulė randa gėlę, kuriai reikia jos šviesos“, – rašė ji.
L. Salomė ir S. Freudas susidraugavo. Lou dažnai susitikdavo su gydytoju, skaitydavo pranešimus jo seminaruose, o S. Freudo aplinkoje ją netgi praminė psichoanalizės motina. Ir nors S. Freudas atleisdavo savo mokinei net įžūliausius išsišokimus.
„Šiai proto netekusiai šaliai sulig kiekviena diena vis labiau reikės tokių kaip aš“, – sakė ji.
L. Salomė pridurdavo: „Tai mano šalis. Tegu išvažiuoja tas pusgalvis fiureris su savo banditais.“ Po Lou mirties nacistai sudegino visą jos biblioteką, konfiskavo S. Freudo leidyklą, jo biblioteką, turtą, atėmė pasą.
L. Salomė mirė 1937 m. vasario 5 d., būdama 76 m. Net įžengusi į aštuntą dešimtį ji turėjo vyrų gerbėjų.
Kur slypėjo šios patrauklios moters paslaptis?
Gana taikliai tai apibūdino vienas iš jos gerbėjų, švedų psichiatras Paulas Bieras: „Ji gebėjo visiškai atsidėti vyrui, kurį mylėjo. Šis perdėtas susitelkimas įžiebdavo jos partneryje savotišką dvasinę ugnį. Per savo ilgą gyvenimą nesutikau nė vieno žmogaus, kuris būtų taip greit, visiškai mane supratęs kaip Lou... Be abejonės, iš prigimties ji nebuvo nei šalta, nei frigidiška, bet net pačių aistringiausių glamonių metu negalėdavo visiškai atsiduoti. Veikiausiai tai ir buvo savotiška jos gyvenimo tragedija. Ji ieškojo išsilaisvinimo nuo savo pačios stiprios asmenybės, bet nerado.“