Pažiūrėkite į šeimos nuotraukas. Beveik visose atrasite po moterį, rikiuojančią visų gyvenimus. Vyras po padu, įsivaizduojama vaikų kontrolė – didesni jau išmoksta turėti savo slaptą asmeninį gyvenimą, – giminaičiai įtikinti, kad tai ji geriausiai tvarko reikalus, nesvarbu, ar reikia nupirkti glaisto sienoms, ar ištekinti dukrą, ar diagnozuoti širdies nepakankamumą. Šių moterų žodis paskutinis, tad užjauskite vaikus, jei jie nori kačiuko.
Be valdovės žinios jos vyras neišsirinks kaklaraiščio. Neišsirinks nė patiekalo restorane – ji moka supeikti netinkamą ir primygtinai įsiūlyti tinkamą, o paskui sunaikinti pusę mylimajam nespėjus paprieštarauti. Jei vyras daro remontą, valdovė rikiuoja viską iki paskutinio varžtelio ir visiems primena, kad meistras iš sutuoktinio niekam tinkamas. Namai – jos teritorija, darbas – jos kovos laukas, ir net automobilyje bus jos tvarka. Viena valdinga mano giminaitė privertė vyrą išmesti iš mašinos visus oro gaiviklius, skųsdamasi skaudama galva. Iš tikrųjų tai nirto dėl to, kad jis priėmė bene vienintelį iš jos kontrolės išsprūdusį sprendimą: pats prisipirko oro gaiviklių, ir dar savo mėgstamų kvapų.
Ak, taip, kontrolė. Valdingos moterys minta kontrole, ji joms būtina kaip kitoms rytinis puodelis kavos. Kiekvienas suabejojimas valdžia – smūgis jų autoritetui. Ir galutinės pergalės nėra: kas, kad šeima išrikiuota kaip alaviniai kareivėliai, giminaičiai bijo cyptelėti, draugai svečiuose, vos pakvipus diskusija, slepiasi už lėkščių, šuo turi maitintis pagal namų galvos parinktą dietą. Gyvenimas vis tiek nesiduoda sustyguojamas iki tobulybės, ir mūšis prasideda iš naujo. Surinkti parašus dėl namo renovacijos? Prašom. Suorganizuoti šiukšlių rinkimą? Prašom. Išrėžti paskaitą stotelėje, kaip auklėti vaikus? Prašom. Pamokyti pervargusį kasininką, kaip aptarnauti nosį užrietusias damas? Prašom.
Su vėliava rankose jos pasiryžusios vesti į priekį minias, net jei minios spyriojasi.
Neseniai teko dalyvauti miesto žmogui gana keistame užsiėmime – bulviakasyje. Susibūrė artimi ir tolimi giminės, vagose pasklido seni ir jauni, ir visai netrukus iškilo kolektyvinio darbo pasidalijimo problema. Mat bulvių lauke padidėjo valdingų moterų koncentracija. Reikia pasakyti, kad tokiu atveju jos bent jau pamiršta komanduoti savo vyrams, vaikams, ir suremia ietis viena su kita.
„Kasam po dvi vagas“, – atsiraitojo rankoves viena darbo spartuolė.
„Tai jūs iš tos pusės, o mes tą imsim, po dvi bus nepatogu!“ – užprotestavo jaunesnė, bet kur kas vikresnė ir garsiau kalbanti kasėja.
„Čia dideles pilkit, čia mažas“, – pirštu pabaksnojo bulvių lauko savininkė.
„Mažos čia, didelės čia. Kodėl nedarot taip, kaip reikia?“ – sukomandavo bulvių lauko savininkės dukra, ir kasėjams teko prisitaikyti prie naujos tvarkos.
Diena buvo ir taip karšta, bet įsismarkavus valdovėms, įkaito iki raudonumo. Aš sprukau į tolimiausią vagą, taip pasielgė ir kitos karalienių mūšių užgrūdintos sielos. Mūšis be žiūrovų išsikvėpė, stojo laikinos paliaubos. Bet tik iki tol, kol prireikė nutarti, kaip sugrupuoti ir į kokias transporto priemones sugrūsti kasėjus, ar iškart važiuoti pietų, ar dar leisti žmonėms užsukti į namus nusiprausti.
Žinoma, buvo pasirinktas pačios valdingiausios moters planas, kurio labiau prityrę „valdiniai“ patyliukais nesilaikė. Bulviakasis baigėsi be aukų, valdovės puotavo kartu su visais, kartais profilaktiškai pademonstruodamos, kaip dresuoja savo šeimos narius.
Taip taip, dresuoja. Mat jos gali paskambinti pusiaunaktį ir pareikalauti, kad atvažiuotum pasiimti iš oro uosto. Priversti padirbėti fotografu savo jubiliejuje vien dėl to, kad turi gerą fotoaparatą. Reikalauti, kad pasikviestum į svečius netekėjusią draugę, kuri patiko jos sūnui. Išspręsti kokią nors nedidelę buitinę jos problemą tavo darbo metu. Dabar pat nuvažiuoti į kitą Vilniaus galą paimti jos internetu nusipirktos striukės.
Valdovės užregistruoja pas „labai gerą gydytoją / kosmetologę / būrėją / korepetitorių“ savo vaikus jiems to nežinant, griežia pirmuoju smuiku darželių ir mokyklų tėvų susirinkimuose, sprendžia, ką padovanoti besituokiančiam kolegai, o jei tuokiasi jų pačių atžalos – išrinkti vienintelį priimtiną scenarijų. Užtat atžalos dažnai mielai nuslepia nuo tokių valdingų mamų savo gyvenimo faktus, nes kam gi patinka būti nuolat kontroliuojamu ir kritikuojamu.
Nuomonė – teisė, kuri priklauso tik valdovei. Dažniausiai juoda arba balta, jokių pilkų atspalvių. Aplinkiniai prislegiami tos nuomonės svoriu kaip akmeniu, bet jei tik truputį suspurda, maištas iškart malšinamas.
Vienas vargas su valdinga moterimi vaikščioti po parduotuves, net jei ji tavo mama. Valdovė puikiai žino, kas jai tinka, ir laikosi savo žinojimo nepaisydama jokių stiliaus patarimų. Tiesa, patarimų ji kartais klausia, bet išgirdusi ignoruoja. Todėl išmoksti palinkčioti galva, pasvajoti, kol ji matuojasi naujus drabužius, šį bei tą neįkyriai pasiūlyti ir apsimesti, kad idėja – vien jos pačios. Aišku, jeigu tu – vyras, atėjęs į drabužių parduotuvę su savo valdove, geriau tik linksėk galva ir tinkamu momentu apsimesk, kad suskaudo skrandį. O tada bėk ir slėpkis, nes jei drįsi ištarti žodį apie jos garderobą, žodis vėliau bus panaudotas prieš tave.
Negali sakyti, valdingos moterys dažnokai turi rūpestingus, tykius, gerus ir netgi auksinių rankų vyrus, kurių visai nevertina. Ne kartą tekdavo tapti pokalbių, kuriuose valdovės įsismarkavusios skalbė tokių vyrų nuodėmes, liudininke.
„Jis sėdi ir tyli, ir taip visą gyvenimą. Ir sūnūs tokie“, – skundėsi teta, išvardijusi, kad jos gyvenimo vyrų trijulė nei valgyti pasidarys, nei pas gydytoją nueis, nei kelnes parduotuvėje išsirinks, jei ne ji – moteris devyndarbė, perkanti savo šeimynai net apatinius ir kojines.
Ji turėtų nutuokti, kad vyras ir sūnūs tylėjimo taktiką renkasi dėl to, kad nenori veltis į amžinus ginčus. Vis tiek viską išmano, teisingą gyvenimo būdo kelią parenka ji. O valdiniams telieka susitaikyti su interjero pokyčiais, nurodymais, kada keisti darbą, apsimesti, kad geria žaliavalgiškus kokteilius, patyliukais juos išpilant į kriauklę. Ir klausantis, kaip ji pavargo rūpintis šeima, susižvalgyti kaip sąmokslininkams.
Valdovių ir draugai turi būti kantrūs. Kartą teko išklausyti ilgą į autoritarizmą linkusios draugės pamokslą dėl kažin kokio nekalto komentaro „Facebook“ tinkle – juokelio apie storas lietuviškas vestuves. Nieko įžeidžiančio ar nešvankaus, tiesiog valdovė pasinaudojo proga paauklėti. Taip daro net kartu pažiūrėjus filmą – jei jį supratai kitaip, auklėja ir bando atvesti į „teisingą“ kelią. Vis dėlto draugystė įmanoma net ir tokiu atveju, nes aš į valdoviškus žygius žiūriu su šypsena, o ji mokosi, kad žmonės gali ir nepaklusti.
Valdovių gyvenimas gali atrodyti gana komiškas iki tam tikros ribos. Kai jos taip įsijaučia į savo mūšius ir strategijas, kad aplinkinių kontrolė tampa vieninteliu gyvenimo modeliu, galiausiai atranda, kad kontroliuojamieji susigalvojo savų būdų nepaklusti. Kartais viskas baigiasi net atviru sukilimu, ašaromis, skyrybomis.
Kartą, guosdama tokią valdingą moterį palaužtais sparnais, skausmingai pajutau: mėgindama sukurti iš savo valdinio tobulą, karūnos vertą vyrą, šlifuodama trūkumus, gludindama charakterį, ir niekaip negalėdama sustoti, ji persistengė. Mylimasis paprasčiausiai spruko, ir tik tada valdovė pajuto, kad meilę jam rodė visai ne taip, kaip norėjo – ne dėmesiu, o griežtumu, ne palaikymu, o spaudimu.
Santykių šachmatai kartais tikrai skaudūs karalienėms. Ir moralo čia nebus, tegul moralizuoja valdovės. Aš tik norėčiau, kad jos kartais sugebėtų sustoti laiku – kol neliko visiškai vienos savo žaidime.