„Mitas – klaidinantis jaukas, kurį „prarijo“ dauguma visuomenės. O gaila. Laimė – pažvelgus giliau, viskas yra kitaip. Miglą, kurią gauname dauguma iš bendros informacijos, ĮMANOMA išsklaidyti“, – teigia saviugdos mokyklos „IšMokykla.lt“ įkūrėjas ir lektorius p. Jevgenijus Černyš.
Pirmoji klaida – „Aš čia šiaip“
Dažnas net nesusimąsto, kodėl aš čia gyvenu? Kodėl turiu tokį kūną, kokį turiu? Kodėl mane supa tokia aplinka, tokie žmonės, kokie supa? Kodėl mano darbdavys toks, o ne kitoks? Kodėl mano darbuotojai mano įmonės branduolio valdantieji žmonės būtent tokie, o ne kitokie?
„Tai pirmoji ir didžiausia klaida, kurią daro Esybė, vardu ŽMOGUS. Esmė tame, kad absoliučiai viskas, ką turime šiuo metu, mes kuriame patys savo praeityje. O ir gyvename čia ne šiaip, esame čia, kur esame – irgi ne šiaip. Kiekvienas mūsų turi savo dieviškąjį planą ir kelią, kuriuo turime eiti, patirtis, kurias turime patirti“, – teigia p. J. Černyš.
Antroji klaida – savęs nuvertinimas
Kai kurie žmonės leidžia sau tokią prabangą – visiškai save nuvertinti.
„Pakomentuosiu, kodėl sakau „nuvertinti“, – atskleisti paslaptį ketina p. Jevgenijus Černyš.
Pastebėta, kad save nuvertinti linkę tie, kurie neturi valios kažką keisti. Pašnekovo teigimu, įsigilinus į jų mintis, dažnai galime ten rasti tūnančią „paguodą“: „Nes taip patogiau gyventi! Gi aš mažas, senas arba storas, lieknas, tėvai nepaliko palikimo, neturiu 3 aukštųjų.. Todėl man nieko nereikia daryti! Aš gi nevykėlis! Valio!“.
Toks savęs nevertinimas parankus tinginio mąstymui, kur atitinkamai toks žmogus susikuria ir destruktyvų gyvenimą.
Trečioji klaida: „Gyvenu vakar – gyvenu rytoj“
„Čia ir dabar. Yra tik tai. Kiekvienas žmogus vakare galėtų užduoti sau klausimą: „Ar aš padariau viską šiandien, ką turėjau padaryti? Ar pasakiau mylimiems žmonėms viską, ką norėjau pasakyti?“. Tokia paprasta metodika žmogus ilgainiui suformuoja įprotį – vertinti čia ir dabar, mąstyti čia ir dabar, daryti čia ir dabar, eiti prie veiksmų čia ir dabar, stebėti save čia ir dabar, kitaip tariant – išmoksta būti sąmoningu žmogumi. Kas yra sąmoningas žmogus? – Tai žmogus, kurio sąmonė visada budri. Jai netinka dėl nevykusių situacijų tokie paaiškinimai, kaip „Dėl visko kalta valdžia. Dėl visko kaltas šefas. Dėl visko kalti bankai“, ir taip toliau, ir panašiai“, – sako Jevgenijus Černyš.
Ketvirtoji klaida – „Atsakingi už viską, kas vyksta visi, tik ne aš“
Atsakomybė – vieniems našta, kitiems tai natūralus kasdienis įprotis. Todėl vieniems atsakomybė sukelia pasibjaurėjimą, kiti bando nuo jos išsisukti užkraudami sau priklausančias pareigas kitam, treti apskritai bėga nuo jos protu nesuvokiamais būdais.
„Viskas mano atsakomybėj. Nėra nieko, kas už mane turėtų padaryti tai, ką turiu padaryti aš. Prisiimti atsakomybę sau, kad ir kas su žmogumi nutiktų, yra būtina. Tai atspirties taškas, nuo kurio gali mąstyti ir planuoti, ką su ta situacija darysi toliau, net, jei tai būtų pati blogiausia situacija, kokia tik žmogui atrodo galėjo nutikti“, – teigia J.Černyš.
Penktoji klaida – „Aš nenusipelniau“
„Dažnas nešiojasi savo galvoje tiek daug dar vaikystėje įgytų programų, kurios jį kamuoja visą likusį gyvenimą. Tos prieraišos prie vaikystėje įgytų įsitikinimų neleidžia žmogui eiti savo keliu. Čia panašiai, kaip pasaka „su galva ir kojom“. Galva jau paleidusi visas programas, ji kuria, ji svajoja, ji svajones paverčia tikslais, bet kojos stabdo ir, tarsi, sako: „Ne, neikime ten, juk išsimurzinsime“. Galva tuomet neatlįžta ir toliau, tarsi, sako: „Eime į priekį, pakilkime, pakilę nusiplausime kojas“, o kojos, tarsi, atsako: „Ne, neikime, juk čia dumblas, šiltas, šiltas, mes jį žinom, patikrinom šimtą kartų“, – vaizdingais pavyzdžiais dalinasi lektorius p. Jevgenijus Černyš.
Toks savęs stabdymas kai kuriems tęsiasi visą gyvenimą. Ir paslaptis čia paprasta – vienintelis žmogus, kuris gali tai pakeisti yra pats žmogus.
„Svarbiausia būtų noras iš vidaus – „noriu keistis“, t.y. „noriu grįžti į save“, – priduria pašnekovas.
„Toks savęs stabdymas darant minėtas klaidas, natūralu, kad atitraukia žmogų nuo tikrosios „meilės sau“ sąvokos esmės. Būtent tie, kurie daro šias klaidas ir galvoja, kad meilė sau – tai lipimas per kitų galvas, egoistiško charakterio demonstravimas, norėjimas viską tik gauti, o ne duoti ir kitos blogybės. Anaiptol, „meilė sau“, kaip ir pats žodis „meilė“ – paprasta, natūrali, švelni žmogaus esmės tėkmė savo dieviškuoju keliu. „Meilė sau“ – tai gyvenimas pagal savo dievišką planą. Pagalvokite patys, kaip šitaip mylint save, sekant savo kelią, kuriuo žmogus turi eiti, galima lipti per kitų galvas ar užsiimti kitais destrukciniais dalykais? – Niekaip. Tik mylėdamas save, mokėdamas įsiklausyti į save, žmogus gali pilnai duoti ir padėti žmonėms ir atitinkamai gauti atgal. Todėl nepainiokime šios sąvokos. Verčiau pabandykime pamilti save iš naujo, taip, kaip ir turėjo būti nuo pat pradžių“, – įsiklausyti į save ragina p. Jevgenijus Černyš.
Pasak J.Černyš visi gali pasiekti savo viduje puoselėjimų norų ir svajonių, bet reikia žinoti, kaip. Reikia turėti žinių. Vieni jų semiasi iš knygų, kiti iš kelionių, kiti iš seminarų ar tiesiog savų „guru“. Bet kuriuo atveju, kai žmogus pasiruošęs, mokytojas visada atsiranda. Tam susiklosto kartais neįtikėtinos situacijos, tačiau mokytojas pasirodo visada.
Panašu, kad senas geras pasakymas „Kai mokinys pasirengęs, pasirodo mokytojas“ tikrai veikia. Pakalbinkite savo širdį, įsiklausykite, ką ji sako, o gal ji jau pasiruošus savo tikrajam „SAVO“ gyvenimo keliui?