O štai mūsų kolektyve išsirutuliojo diskusija apie moters pasirinkimą bei jo variantus. O kas, jei nepritaria vyras žmonos norui gimdyti namuose? Kokius reikalavimus reikėtų nustatyti gimdyvėms, kurios nori vaikelį į pasaulį paleisti, neišeidamos iš namų?

Daina papasakojo savo pažįstamos šeimos istoriją.

Moteris pirmą vaiką gimdė ligoninėje, o antrą - namuose. Pati tuomet vos nemirė, tris dienas buvo komoje. Po šio įvykio vyras prisakė, kad tikrai nenori prarasti savo mylimos moters ir likti našlys su dviem vaikais. Tačiau ir trečio kūdikio besilaukdama, ji vis tiek užsispyrusi tvirtino, kad gimdys tik namuose.
Su vyru pykosi beveik visą nėštumo laiką, tačiau šis nieko negalėjo padaryti. Ačiūdie, trečias vaikas pasaulį išvydo sėkmingai, mama jautėsi gerai".

Taigi - yra asmens laisvė ir yra šeimos sprendimas. Kai nėštumas neplanuotas, moterį užgriūva atsakomybė, ką daryti - gimdyti ar abortas. Moters kūnas, ji vaisių nešioja, ji sprendžia. O vyras? Jis niekuo dėtas?

Pažįstu šeimą, kai jiems būnant brandaus amžiaus (per 40 metų) - makt ir įkrito netyčiukas. Jų abu sūnūs buvo paaugliai, tad kartais pasvaisčiodavo apie dukrytę, bet... Kai TAI nutiko, vyras sakė žmonai, kad gimdytų, kad padės augint, kad kaip tik bus daugiau džiaugsmo namuose. Tačiau moteris pasirinko abortą. Ką turėjo daryti vyras? Tik susitaikyti su jos sprendimu.

Tokia pat dilema ir dėl gimdymo vietos - namuose ar ligoninėje. Ką daryti, jei moteris nusprendžia gimdyti namuose? Kolektyviniai pasamprotavimai būtų tokie:

Pirma, jei moteris pasiryžo gimdyti namuose, privalėtų pagalvoti apie vaikelio ir savo gyvybę, saugumą, o ne tik pasikliauti Dievo valia ir likimu. Nesakome, kad gimdyti namuose - blogai ir baisu. Kiekvieno teisė rinktis. Tačiau jei gimdymas bus komplikuotas, jei kūdikis pridus ar reikės jį gaivinti (o gal ir pačiai gimdyvei teks skubiai daryti operaciją), kaip tuomet būtų pasirūpinta mamos ir vaiko saugumu, gyvybės gelbėjimu?

Gimdymas namuose - ne tik pasirinkimas pagal asmens įsitikinimus ir gyvenimo būdą. Tai gali būti prilyginama užgaidai, o už jas paprastai mokama. Juk yra skirtumas, ar lauki eilės ir eini dantų tvarkytis savo poliklinikoje, ar bėgi į privačią odontologijos kliniką. Gimdymas namuose - tam tikras išskirtinumas, o už jį reikia mokėti.

Antra, jei gimdymas namuose - gimdyvės užgaida, kas turėtų pasirūpinti proceso saugumu? Išeitų, jog pati gimdyvė, nes tai beveik tas pats, kas gimdyti ištaigingoje privačioje klinikoje, kur tavimi individualiai rūpinamasi ir sudaromos sąlygos gerai, patogiai jaustis. Šiuo atveju gimdyvė pati pasirenka sąlygas (savo namus), vadinasi, ir atsako (moka) už iš to išplaukiančias aplinkybes. Taigi akušeriui-ginekologui privaloma sumokėti už paslaugą. Pagal nustatytus įkainius.

Trečia, padiskutavusios nusprendėme, jog kūdikį turėtų priimti ne kokia žiniuonė, o specialistas, medikas. Kai suskauda dantį, skausmą numalšini ant dantenų uždėdama lašinių gabalėlį, tačiau traukti danties vis dėlto eini pas odontologą. O kodėl ne pas santechniką? Juk jis irgi turi reples - būtų labai ryžtingai nusiteikęs padėti. Nes kiekvienas turi dirbti savo darbą. Net jei savamoksle pribuvėja pasitikite, kaip galite žinoti, kad ji padės kūdikiui ar jums, jei kils komplikacijos?

Ketvirta, jei sutariame, kad gimdymas namuose - išskirtinumas, išimtis iš taisyklės (gimdymo įprastoje vietoje - tam skirtoje įstaigoje), vadinasi, gimdyvei (o gal ne jai?) vertėtų pagalvoti ne tik apie akušerį-ginekologą, priimsiantį kūdikį.

Kai kuriose šalyse atvykę gydytojai įvertina būstą, sanitarines sąlygas, netgi tai, kokio pločio laiptinė, kad reikalui esant, galėtų išnešti gimdyvę su neštuvais. Ir po langais stovi reanimobilis visą laiką, kol vyksta gimdymas. Kas Lietuvoje tuo turėtų pasirūpinti, jei gimdyvė nenori vykti į valdiškus namus? Kiek reikėtų įsigyti tokių automobilių su įranga? Ir dar klausimas - ar įgalūs esame tai padaryti?

Penkta, jei būčiau pribuvėja, ne medikė, tikrai duočiau gimdyvei pasirašyti raštą, kad dėl „gimdymo metu kilusių komplikacijų pacientė ar jos artimieji nereikš jokių pretenzijų". Ten, kur rizika, nėra jokių garantijų, kad procesas vyks sklandžiai. Aišku, ir ligoninėje visko gali nutikti (žinome tą atvejį, kai kūdikis mirė, nes buvo sumaišyti vaistai), tačiau gimdyti namuose mums atrodo rizikingiau (tik dėl pagalbos priemonių reikiamu momentu).

Šešta, niekaip neradome atsakymo į klausimą - o ką daryti, jei partnerės sprendimui gimdyti namuose nepritaria vyras? Apklausėlę surengėme ir vyrams. Taigi atsakymas buvo toks: tokia moteris net nebūtų tapusi mano žmona. Vyrui aišku: jei mes kartu, tai požiūris į pagrindinius dalykas turi būti panašus. Ir dar prieš atsirandant vaikams vertėtų išsiaiškinti, koks partnerių požiūris į vaikelio atėjimą. O dažniausiai tik pasidomima, ar norės turėti vaikų ir kiek.

Bet vis tiek spaudėme vyrus į kampą ir prašėme įsijausti bei pasakyti, ką darytų, jei mylima moteris vis dėlto pareikštų: „Noriu gimdyti namuose. Taškas." Juk nėščiajai gali būti ne tik pogimdyminė depresija - hormonai keičiasi ir prieš gimdymą, tad nuotaikų kaitos ir nuomonių fontanai vyrą gali visaip nustebinti. 

Dauguma vyrų pasirodė esantys tolerantiški ir pasakė, kad labai stengtųsi įtikinti, jog moteris pakeistų nuomonę ir rinktųsi ligoninę. Kiti pritartų moters pasirinkimui - ji žino, ką daro.

Tačiau spręsti apie naują gyvybę, jos atėjimą (ar neatėjimą), apie gimdymo vietą - tai ne rinktis šaldytuvo modelį ar sienų spalvą virtuvėje. Tai rimčiau ir atsakingiau. Gyvybę pradeda abu ir sprendžia abu. Bet ar tikrai?

Tai tik mintys. Gal jums, mielosios, teko gimdyti namuose, o vyras kreivai žiūrėjo į tą sprendimą? O gal paskatino būtent vyras nevažiuoti į gimdymo namus? Pasisakykite komentaruose apie sprendimo būdus - labai smalsu! Taip pat labai įdomu sulaukti nuomonės tų, kurie nepritaria gimdymui namuose. Kokie jūsų argumentai?