Jei nori Marijos žemėje sukelti audrą, pradėk kalbėti apie vaikų norėjimą arba nenorėjimą. Bet gal kiekvienas turi teisę rinktis?
Gal čia tas pats, kas geriau - gyventi bute ar name? Juk nė vienas pasirinkimas nėra nei geras, nei blogas, kiekviena pora ieško savo gyvenimo būdo, priimtino tik jai.
Bevaikės šeimos šiuo atveju - ne tos, kurios nevaisingos, o tos, kurios sąmoningai renkasi santuokinį gyvenimą be vaikų. Jų pozicija ir argumentai aiškūs, nors ir kaip nepatiktų vaikus turinčioms šeimoms.
Gal metas išgirsti kitą pusę? Gal bevaikiai - ne tokie jau ir tunelinio mąstymo žmonės, o kaip tik - plačių pažiūrų, itin atsakingi ir net labai mylintys vaikus? Taip labai, kad savo sprendimu jų susilaukti bijo sužaloti vaiko likimą..?
Kaip aiškina savo poziciją
Nors biurokratai labai spaudžia - lietuviai nyksta, kas seneliams mokės pensijas, kas ateityje kurs visuomenę, kas gins tėvynę pavojaus atveju, tačiau šie argumentai niekaip neveikia bevaikių porų. Jų atsakymas: mes nenorime, kad mūsų vaikus išnaudotų ar žudytų.
Kiti jų klausia: o kaip senatvė? Kas pasirūpins, kai ligos suries? O bevaikiai tuoj suraito atsakymą: užsidirbk gerą pensiją, pasirūpink savo ateitimi, gražiai elkis su aplinkiniais, ir jie pasirūpins tavimi senatvėje, jei prireiks. Gimdyti vaikus tam, kad įkalintum juos rūpintis tavimi senatvėje - argi tai žmogiška? Argi tai - ne aukščiausias egoizmo laipsnis?
Vaikuotieji rėkia: kokia čia šeima be vaikų, vaikai - gyvenimo prasmė, džiaugsmas, pagaliau - socialinis statusas! O bevaikiai vėl atkerta: liaukimės pagaliau į vaikus žiūrėti kaip į tarnus, kaip prasmingesnio ir gilesnio (ar ilgesnio) gyvenimo garantą. Išsivaduokite nuo kompleksų išreikšti save per vaikus. Motinystė ir tėvystė - nėra vienintelis prasmės vertas buvimas Žemėje.
Ir jei bevaikius išvadina egoistais, kad jie gyvena tiktai sau, nenori nieko suteikti kitiems, perteikti savo patirtį, šilumą bei meilę vaikams, jie kuo ramiausiai šypsosi - mes apgaubiame meile giminaičių vaikus, mažylius vaikų namuose. Vaikų JAU yra prigimdyta tiek, jog net suaugusiųjų neužtenka, kad šie galėtų visiems vienodai meilės duoti.
Vaikų turintieji: bet juk savas vaikas, savas kraujas - nepalyginamai geriau: ką žinai, koks tas iš vaikų namų... O bevaikiai turi, ką atsakyti: visi mes Dievo kūriniai, Žemės vaikai, koks skirtumas, iš kurios moters įsčių vaikas atėjo, kas jam tą gyvybę suteikė. Pamėginkite rūpintis vaikų namuose esančiais pypliais, o ne tik savais palikuonimis. Gal jūs didesni egoistai nei mes?
Sąmoningi bevaikiai - visiškai normalūs ir pragmatiški žmonės. Jų pasaulėžiūra neleidžia jiems apsisunkinti gyvenimo, susikurti problemų.
Tačiau tie, kurie tikra žmogiškąja laime laiko vaiko šypsnį, pirmuosius jo žingsnius ir meilų apkabinimą prieš miegą, niekada nesupras porų, nenorinčių susilaukti vaikų. Kaip galima atsisakyti laimės?! Tačiau gal ne viskas taip paprasta?
Kodėl nenori turėti vaikų
Moterys gali būti vaikystėje patyrusios traumą. Tarkim, augo daugiavaikėje šeimoje ar vaikų namuose, kai teko rūpintis mažesniais, kai neturėjo savo vaikystės, kai darbų našta užgožė teisę džiaugtis nerūpestingos vaikystės privalumais. Todėl nenoras susilaukti savo atžalų - tai bėgimo nuo traumuotos vaikystės išraiška.
Kitos moterys nenori vaikų, nes bijo skausmo ir gimdymo. Trečios nenori savo gyvenimo skirti sauskelnėms, vaikų darželiams, mokykloms, pamokų ruošai bei nuolatinei baimei, jog kas nors vaikui atsitiks. Narkotikai, prievarta, kitokio pobūdžio nusikaltimai... Gimdyti tam, kad vieną dieną tavo vaiką kažkas prismeigtų?
Geriau tada mokytis kalbų, keliauti po pasaulį, pažinti kitas kultūras ir nevaržyti savo laisvės, pomėgių, poreikių. Gimdyti? Žemėje ir taip daug žmonių. Ar verta leisti į pasaulį gyvybę, kuri turės ne gyventi, o išgyventi?
Be to - ar duoti grąžą visuomenei, kurti kažką jos labui yra egoizmas? Gal kitos poros suvokia, kad be vaikų jos nuveiks daugiau gyvenime, tarkim, sukurs kelionių albumą, pastatys spektaklį, pagaliau - parašys knygą?
Kalbu tik apie moteris, tačiau yra ir vyrų, kurie nenori vaikų. Sąmoningai. Jie mato moterį kaip asmenybę, o ne vaikų išnešiojimo indą, jo giminės pratęsėją. Pažinti moterį ir stengtis kurti laimę be suteikto jai motinystės džiaugsmo (vargo) - argi menkas gyvenimo tikslas? Jei du žmonės jaučiasi laimingi drauge, jei gali skirti šiame dinamiškame gyvenime maksimaliai laiko vienas kitam, tai nejaugi neturėti vaikų - nusikaltimas?
Ką mano psichologai
Specialistai tvirtina, kad nusprendę vaikų neturėti žmonės bijo savo emocijų ir stiprių jausmų. Jie bijo užmegzti artimus, emocinius ryšius. Jie bijo, kad neatlaikys motinystės/tėvystės krūvio - tiek teigiamo, tiek neigiamo.
Bet įdomiausia, kad visi bevaikiai labai myli vaikus. Ir gimdyti nesiryžta vien dėl to, kad būtų per daug skaudu prarasti mažylį tokiame žiauriame pasaulyje, kuriame nėra garantijų. Jie bijo vaiką išauginti nelaimingu, jaučia per didelę atsakomybę, todėl nusprendžia verčiau gyventi be vaikų nei mėginti paleisti į pasaulį gyvybę.
Ir bijo rizikuoti - juk pagimdžius vaiką jo neatsisakysi, nepakeisi. Motinystė/tėvystė - visam gyvenimui.
Susiję straipsniai:
Nebijau prisipažinti: nenoriu vaikų