Kaip žinia, ilgą laiką tęsiasi internete, televizijoje sportiškų, gražių moterų kūnų demonstravimai, o vaikinai tiesiog tirpsta jas pamatę arba vogčiomis į jas žvalgosi. Mano vaikinas, šiuo metu jau buvęs Vilius (vardas pakeistas) buvo vienas iš tų. Su juo draugavau gerus trejus metus.
Neslėpsiu, viskas buvo tarti iš pasakos, tik su trupučiu pipirų, kaip ir kiekvienoje draugystėje. Dovanodavo gėles, vaikščiodavom į teatrus, tiesiog mėgavomės ramybe ir vienas kitu. Aną žiemą jis pasipiršo. Atrodė, kad pomėgiai ir viskas, kas susiję su mumis, buvo „iš to pačio molio“, planavome šeimą. Deja, taip tik atrodė...
Laikui bėgant, o ypač šiais metais, pasimatė skirtumai. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad jis sportiškas, gražus lovelasas, prie veidrodžio praleisdavo ilgiau nei aš, o aš – pilka moksliukė. Bet ne tai blogiausia. Blogiausia tai, kad visą gyvenimą turėjau moteriškas formas: didelį biustą ir sėdmenis. Iki Viliaus buvau žavinga, o svarbiausiai pasitikinti, neturėjau jokių kompleksų.
Nebijodavau išryškinti savo veido bruožų, figūros. Buvau patraukli stipriajai lyčiai. Iš kur tai žinau? Neslėpsiu, turėjau daug gerbėjų, kurie dovanodavo gėles, rodydavo dėmesį ir padėdavo visais gyvenimo atvejais. Taip pat niekada nesėdėdavau namie. Buvau aktyvi, užsiiminėjau daugeliu veiklų.
Tačiau laikas bėgo. Vilius pradėjo mane engti, kodėl aš dažausi, kodėl nesportuoju kaip jis, kodėl nenumetu tų kilogramų ir panašiai. Jaučiau, kad jo ir šeimos žvilgsniai vis nužiūrėdavo niekinančiai mane. Paskutinis lašas buvo, kai vieno gimtadienio metu, kai jis buvo išgėręs, prie mano ir savo draugų pareiškė, kad su manim nešoks, nes esu „karvė“. Patikėkite, tai buvo smūgis žemiau juostos. Ryte, aišku, jis to neatsiminė ir sakė, kad nesvarbu išvaizda, jog nereikia lygiuotis į „kažką“ ir kad myli mane tokią, kokia esu.
Nusiraminau. Galvojau, gal tiesiog tai alkoholio pinklės. Tačiau veltui. Laikas ėjo, o padėtis tapo vis prastesnė. Jis bijojo su manimi išeiti į viešumą, rodytis prie draugų ir panašiai. Jei susitikdavome, tai būdavome tik mano arba jo namuose. Galu gale, pašlijo ir lovos santykiai. Jis tiesiog nepasitenkindavo. Tai buvo paskutinis lašas kantrybės.
Manote mečiau jį? Deja. Kaltinau save, kad aš nesu jo verta, ir man reikia keistis, tapti tokia, jog jis pagaliau žavėtųsi, gėrėtųsi. Nors ne vienas jo ir mano draugas telaukė, kada aš jį mesiu, nes laikė jį „asilu“ nevertinančiu tai, ką turi. Tie draugai pažinojo mane ir vertino. Jiems aš buvau graži, patraukli, seksuali tiek vidumi, tiek išore. Tačiau visa tai atrodė ne tam, kurį mylėjau.
Pradėjau imtis veiksmų, nes supratau, kad jei verksiu, nieko nepešiu. Ėmiausi drastiškų dietų, pradėjau lankyti sporto klubą. Patikėkit, kaip buvo sunku... Išbandžiau, turbūt, visas internetines dietas. Taip, kilogramai krito, aš jau buvau besivilianti, kad Vilius manim vėl domėsis, vėl mylės, tačiau taip nenutiko...
Jo nuomone aš tik storėjau toliau ir valgiau saldainius naktimis. Galiausiai ėmiausi kraštutiniškų priemonių: pradėjau viską, ką suvalgau išvemti. Manysite kvaila? Taip, ir tai pripažįstu, tačiau ko tik nepadarysi dėl žmogaus, kurį myli, ir su kuriuo planuoji ateitį bei šeimą. Turbūt klausiate, o šeima nematė? Draugai nieko nesakė? Sakė. Bet man tai buvo nė motais, Svarbiausia, kad Vilius vėl į mane žiūrėtų taip, kaip pirmą kartą.
Ėjo savaitės. Besvėriau 47 kilogramus (anksčiau svėriau 67 kilogramus). Ir ką manote, pasiekiau savo tikslo? Oi, ne. Mano mylimasis vyras pasakė: o pagaliau saldumynų atsisakei. Va, matai, sakiau, kad numesi KELIS kilogramėlius. Toliau save alinau, ieškojau būdų, kaip sulysti daugiau...
Galiausiai atsidūriau čia, ligoninėje. Nustatė bulimiją ir išsekimą. Negaliu nieko valgyti, todėl mokausi šio „meno“ iš naujo. Patikėkite, tai yra be galo sunku. Sušlubavo atmintis, rega. Rankos dreba kaip senai močiutei. Susirgau depresija. Aišku, po viso to išsiskyriau su Viliumi. Po savaitės išgirdau iš draugų, kaip jis smaginasi su kitomis „elitinėmis gražuolėmis“. Pagaliau rado tai, ko visą gyvenimą troško: gražių merginų, kurių ilgos kojos, dailios figūros, ilga plaukais...
Moralas – jokio moralo nebus. Tiesiog, merginos, jeigu jus tikrai myli Jūsų artimas žmogus, tai Jūs busite pati gražiausia ir Jums neprilygs niekas. Patikėkite. Pati tuo netikėjau, o čia yra šventa teisybė. O jei matote, kad Jus antroji pusė pradeda engti, dėl priaugto kilogramo ar dėl to, kad suvalgote saldainį, nes atseit būsi stora ir neprilygsi „Olialia pupytės“, tai siųskit jį toli toli.
Gyvenate TIK KARTĄ.
O vaikinai, patarimas Jums taip pat. Jei tikrai mylite savo antrąsias puses, išmokite mylėti jas tokias, kokios yra. Nepamirškit jomis gėrėtis, ir jų trukumus paversti privalumais. Pasakykit, kokios jos gražios. Nejau taip sunku. Atminkit – moteris prie Jūsų, tai Jūsų pačių atspindys. Ir niekada, NIEKADA nesakykit, kokios mes baisios. Taip ne tik iššauksit pykčius, įskaudinsit mylimąją, bet parodysit savo tikrąjį, neišprususį veidą.