Būtent! Mums taip irgi būna. Kad nesijaustumėme apgailėtinomis arba atvirkščiai – kad suvoktume, kaip subrendome ir kiek daug nužingsniavome į priekį tam, kad nesusidėtume su įvairaus rango idiotais, mulkiais ar šiaip, niekšais, nusprendėme įkišti nosis į užsienio forumus, kuriuose merginos dalijasi savo skyrybų istorijomis...
Man 23 ir aš išsiskyriau su savo vaikinu, nes jis melavo man sakydamas, kad nori išvykti į archeologinę kelionę po kalnus, o jau po kelių dienų paaiškėjo (ačiū visagaliam Facebookui), jog jis yra kitame mieste ir jau savaitę laiką leidžia su savo buvusiąja! Galit įsivaizduoti, kaip supykau... Jis niekada daugiau man nepasipainiojo po kojomis. Manau, kad tiesiog bijojo. Mes išsiskyrėme taip niekada ir nesusitikę.
Tai buvo pati vaikiškiausia išsiskyrimo priežastis. Vaikinas mane paliko, nes jis nusivylė mano netolerancija karščiui ir tuo, kad nemėgstu krepšinio. Jis pasikvietė mane į areną žiūrėti varžybų (mat taip jis įsivaizdavo pasimatymą), o aš nualpau dėl nuovargio, triukšmo ir oro stygiaus.
Mano skyrybų istorija tikrai keista. Per mūsų vienerių metų sukaktį mano buvęs paprašė savo gero draugo (tuo metu jis buvo ir mano geras draugas), kad paskambintų man ir paklaikusiu bei labai įtikinančiu balsu man pasakytų, kad mano vaikiną partrenkė mašina. Partrenkė mašina, nes „aš negalėjau jo pavežėti ir jis turėjo eiti pėsčias“. Tuo metu buvau su savo draugėmis. Praverkiau visą laiką. Aš perskambinau visiems pažįstamiems, kad viską išsiaiškinčiau apie „nelaimę“, o kitą dieną jis pasibeldė į mano duris ir pareiškė, kad taip norėjo patikrinti mano meilę. Tai buvo paskutiniai jo žodžiai – po jų užtrenkiau duris ir niekada to nesigailėjau.
Aš buvau priversta išsiskirti su vaikinu, nes jis buvo nepaprastai įkyrus ir kibdavo prie visų vaikinų, kurie tik pasikalbėdavo su manimi. Net gi jei tai senas mano draugas, kurį aš pažįstu amžinybę. Tai labai erzino!
Tai man nutiko praėjusiais metais. Mano vaikinas ir aš draugavome jau pusantrų metų, kai staiga jis visiškai netikėtai pradingo. Jis persikraustė į naują vietą, kurios aš dar nebuvau mačiusi. Ir nebesulaukiau jokių telefono skambučių, jokių elektroninių laiškų, jokio labas, jokio ... nieko! Abra kadabra ... ėmė ir pradingo! Praėjus trims mėnesiams, jis paprasčiausiai paskambina ir sako: „Labukas, kaip tau sekasi?“ Žinoma, kad aš pasakiau jam „Ikiukas“.
Aš išsiskyriau su savo vaikinu, nes jis buvo visiškai nejautrus. Vietoje to, kad ateitų ir palaikytų mane per senelės laidotuves, jis išvažiavo į pajūrį su draugais, nes „tą kelionę planavo visą vasarą“. Tiesa, pasiūlė man prisijungti po to laidotuvių. Smaguolis.
Mano pirmi rimti santykiai buvo, kai abu mokėmės aukštojoje mokykloje. Išsiskyriau su juo po to, kai ją baigėme, nes jis neturėjo jokių gerų planų savo ateičiai.
Mano buvęs nuolat tikrindavo mano telefoną: žinutes, skambučių sąrašus, net kalendorių! Kai dėl to jį apkaltindavau, bandydavo išsiginti, tačiau porąkart išsidavė. Galiausiai mano kantrybė trūko ir aš su juo atsisveikinau.
Jis ėmė vairuoti mano mašiną ir visur važinėdavosi su ja – paleisdavo mane prie darbo ir dingdavo visai dienai, o po to vėluodavo mane paimti. Kartais jis pasirodydavo kvepėdamas alkoholiu. Kartą jis atkeliavo su kita mergina mano mašinoje. Jis ginčydavosi dėl pačių keisčiausių dalykų ir sakydavo man tokius dalykus, kad „jei jis manęs nemylėtų, tai norėtų man smogti“ ir panašias nesąmones.
Su vaikinu draugavau dvejus metus ir niekada nesipykome, niekada nepadariau nieko tokio, kas jį įsiutintų arba apskritai nieko neigiamo. Ką tik jis mane paliko. Kodėl? Būtent todėl, „kad mes niekada nesipykstame“.
Mes draugavome šiek tiek mažiau nei 4 metus. Sutikau jį, kai man buvo 16 metų, o jam – 18. Išsiskyrėme, kai man buvo 19, o jam 21 metai. Tuo metu man buvo ganėtinai sudėtingas metas, diagnozuota klinikinė depresija, tad atsirado vietos emocinėms stigmoms atsiverti. Bėda buvo tokia, kad aš juo nepasitikėjau, nes augau labai sudėtingomis sąlygomis. Tada, iš tiesų, aš nepasitikėjau niekuo. Tačiau ir jis niekada nepadarė nieko, jog įtikintų mane, kad man nėra dėl ko nerimauti arba kad aš turiu pasitikėti juo, kad ir kas benutiktų. (Taip, net gi ir po tokios ilgos draugystės.) Iš tiesų, jis visada elgdavosi priešingai, tad aš palikau jį. Po to metai ar kiek ilgiau buvo sunkoki, tačiau galiausiai dabar aš esu ten, kur ir norėjau būti. Ramybėje su savimi pačia.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (1)