Slidės ar snieglentė, batai, kelnės, antros kelnės, striukė, šalmas, akiniai, pirštinės – viskas vietoje? Leidžiamės!

Ar pamenate savo pirmuosius nedrąsius žingsnius ant slidžių ar snieglentės? Kai net pasileidus nuo vieno metro aukščio kalniuko neįsivaizduoji kaip elgtis ir atrodo, kad krisi (ir greičiausiai krenti). Draugai šaukia: „Daryk „plūgą!“, „plūguok!“ ir tu manai, kad tai ir darai, o po akimirkos esi horizontalioje padėtyje ir žiūri į giedrą dangų. Kažkas netoliese juokiasi, o tau juokinga ir tuo pačiu graudu, kad šito niekad neišmoksi...

Ar šiemet jau pračiuožėte pro tokius gulinčius ir šūktelėjot, kad jiems dar nevalia palikti „varlinyko“? Gal po kelių dienų jau buvo nuobodu ir leisdamiesi nuo kalnų ryžotės pasukti link miško ar tiesiog iššokti iš iš trasos? Svarbiausia - nebijoti kristi!

Valandėlė pertraukos ir vėl į kalną! Taip norisi pagaudyt vėją, permetinėti svorį nuo kojos ant kojos, stabdyti ir praslysti pro neatsargų kolegą šalia. O jei parkrisi – atsiras kas padės atsistoti, nusivalyti sniegą... Tik nepamiršk padėkoti. Kalnuose „ačiū“ skamba kitaip.