„Širvinto miške mes surandame kertinę miško buveinę, kur paliekami išvirtę medžiai, daug negyvos medienos, įvairių saugomų ir retų rūšių augalų, grybų. Šis miškas panašiausias į tą tikrą, natūralų mišką, kur galima ir daug pamatyti, ir daug atrasti. Taip pat čia galima surasti nemažai ąžuolų, kurių apimtis siekia 5 metrus, o amžius – 300–350 metų“, – pasakoja parko direktorius Ramūnas Krugelis.
Bijotų – Širvinto pažintiniame take, viduryje miško, surandame pavadinimo neturinčią aukštapelkę su pontoniniu lieptu į pelkės vidurį.
Joje gyvena ežerinė rainė. Kaip pasakoja parko direktorius, tai maža, beveik niekuo nieišsiskirianti žuvis, tačiau ji viena iš devynių žuvų rūšių, patenkančių į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.
Toliau vykstame į apžvalgos bokštą, 2015 metais iškilusį tarp dviejų – Metelio ir Dusios ežerų, pietinėje Metelių kaimo dalyje. Užlipus ant jo viršūnės atsiveria vaizdas į ąžuolų giraites, pievas, balas ir raistus bei kalvas, piliakalnius ir, žinoma, į tris didžiuosius Pietų Dzūkijos ežerus – Dusią, Metelį ir Obeliją.
„Pagrindinės parko vertybės, be abejo, yra ežerai. Tai yra kažkada buvęs vienas didžiulis ledo gabalas, paskui poledyninis ežeras, iš kurio dar vėliau ir susiformavo visi šie trys nuostabūs Dzūkijos ežerai. Didžiausias ežeras yra Dusia, tai yra trečias pagal dydį Lietuvos ežeras“, – pristato R. Krugelis.
Parko ir bokšto lankytojai pavasarį gali klausytis viso paukščių choro: tarp trijų ežerų, balų ir liūnų, pasak Metelių regioninio parko direktoriaus Ramūno Krugelio, čiulba net 130 paukščių rūšių – tiek pat jų čia peri. O rudenį čia suplaukia minios žmonių, norinčių atsisveikinti su žiemoti išskrendančiais paukščiais.
Čia pamatyti galima ir nemažai retųjų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių. Tai – ir gulbės giesmininkės, didieji baubliai, baltieji garniai, įvairių rūšių antys – net medžiuose perinčios klykuolės ir globaliai nykstančios rudės – viso 47 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos paukščių rūšys.
Metelių regioninis parkas prisideda prie taip pat itin saugomos rūšies Lietuvoje bei daugelyje ES šalių – Balinių vėžlių išsaugojimo. Metelių ir kitose regioniniuose parkuose dirbantys specialistai jau gerą dešimtmetį vieną po kitos atkuria vėžlių buveines, rengia naujas, nuo plėšrūnų dengia vėžlių dėtis, šviečia visuomenę. Per pastarąjį laiką, anot R. Krugelio, balinių vėžlių Lietuvoje padaugėjo kone dvigubai.
„Tuo metu, kai kažkada seniai pradėjome su jais dirbti, buvo manoma, kad Lietuvoje turime tik apie 200–300 balinių vėžlių. Dabar, po gero dešimtmečio darbo, jau galime pasigirti, kad specialistai suskaičiuoja jau apie 500-600, o tai yra beveik dvigubai daugiau ir manau, kad pasibaigus šitam projektui, jų turėsime apie 1000“, – įsitikinęs R. Krugelis.
Parko direktorius įsitikinęs, kad jau greitai bus galima pereiti ne prie tokių intensyvių Balinių vėžlių apsaugos darbų, o apsiriboti dėčių apsauga ir buveinių sutvarkymu.
„Šiuo metu mes juos surinkinėjam iš gamtos, Zoologijos sodas juos perina, vėžliukus maitina, augina, migdo žiemai, o pavasarį žadina. Birželio pabaigoje jie jau būna paaugę, sustiprėję ir praktiškai nebeturi gamtoje natūralių priešų. Tada jie pareina į savo gimtąsias vietas ir turi ten labai didelę galimybę išgyventi“, – pasakoja parko direktorius.
Ir paskutinį šįkart aplankėme Papėčių piliakalnį, kuris yra į rytus nuo Papėčių kaimo bei į šiaurę nuo Metelių ežero esančiose aukštumose. Papėčių piliakalnis įrengtas vidutinio statumo kalvoje iki 10 m. aukščio šlaitais. Aikštė pailga šiaurės-pietų kryptimi, apie 45 m ilgio ir 20 m pločio. Nuo viršūnės atsiveria vaizdas į visus tris didžiuosius Pietų Dzūkijos ežerus.
Piliakalnio aikštelėje yra senovinės jotvingių gyvenvietės liekanos, kultūriniame sluoksnyje rasta molinių dirbinių, būdingų jotvingiams.
