Juros periodo lobiai: Lietuvoje yra viena vieta, kur galite prisirinkti dinozaurų maisto

Kartu su laikinuoju Ventos regioninio parko vadovu Nerijumi Gudmonu pirmiausia aplankėme Jurakalnio griovos atodangą ir atragį. Čia galima vizualiai susipažinti su linijinės erozijos procesu ir jo padariniais – pačiu eroziniu atragiu, raguvomis bei griovomis, kuriose formuojasi šaltiniai.

Ventos regioninis parkas

© Stopkadras

Norintys išsamiau susipažinti su apylinkėmis gali leistis įrengtu Jurakalnio geologiniu pažintiniu taku arba užlipti ant šalia esančio 15 m aukščio apžvalgos bokšto. Nuo jo lankytojams atsiveria vaizdas į Papilės miestelį, Daubiškio kaimą, Ventos upės vingius, Papilės piliakalnius, valstybės saugomą botaninį gamtos paveldo objektą – Papilės penkiolikakamienę liepą bei Ventos kraštovaizdžio draustinį.

Ventos upės slėniai yra Natura 2000 teritorija, įtraukta į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą visos Europos mastu retoms ar nykstančioms gyvūnų bei augalų rūšims ir gamtinėms buveinėms apsaugoti.

Parko vadovas išskiria dvi Ventos regioninio parko teritorijoje besiveisiančias Europos mastu saugomas paukščių rūšis – griežlę ir tulžį.

© DELFI / Kiril Čachovskij

Atvykus į Ventos regioninį parką nereikėtų praleisti ir Šiurkiškių pušų sesių. Tai dvi atskiros pušys, kurios 15 metrų aukštyje susiliečia kamienais ir toliau auga susiglaudusios ir sudarydamos bendrą lają. Medžių susilietimas ir augimas susilietus kamienais kartu labai retas, nes įprastai medžiai turi savas augimo (privatumo) erdves.

Dar viena unikali vieta – Papartynės atodanga. Tai – dirbtinė juros geologinio periodo atodanga, kurioje atsiveria Juros periodas, – vidurinis mezozojaus eros laikotarpis, prasidėjęs prieš 205 mln. metų ir baigęsis prieš 145 mln. metų. Kiekvienas norintis nesunkiai gali aptikti suakmenėjusių, prieš milijonus metų gyvenusių dvigeldžių moliuskų, brachiopodų, amonitų kiaukutų.

© DELFI / Kiril Čachovskij

Šalia šios atodangos pamatysite ir Papartynės malūną. Čia, Papartynės slėnyje, kur nuo senų laikų vešliai augo ir tebeauga daug paparčių, jau nuo 1867 metų veikė vandens malūnas, kartu gaminęs ir elektros energiją, pjovęs medienos lenteles (malksnas). Papartynės malūnas malė iki 1953 metų. Įsigalėjus sovietinei santvarkai, sustiprėjus kolūkiams, jis nebeteko savo reikšmės ir buvo uždarytas. 1999 metais apgriuvusį ir apipuvusį Papartynės vandens malūną atgaivino verslininkai, čia atstatę kadaise buvusią užtvanką ir įrengę hidroelektrinę.