„Dabar paleidžiame 10 iš 14 pavasarį rastų nusilpusių ruoniukų. Dar 4 paliksime iki pavasario, nes jie dar nepriaugę reikiamo svorio. Jie – gyvybingi, gerai maitinasi, tik yra truputį per kūdi. Manau, kad kovo pradžioje jie pasieks tą reikalingą svorį ir taip pat bus paleisti į laisvę“, – pasakojo Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas, biologas Arūnas Grušas.
Paleisti buvo tie ruoniukai, kurie priaugo pakankamai svorio, yra išmokę maitintis savarankiškai.
„Ruoniukų šiemet buvo labai daug ir tarp jų vyko didelė konkurencija, maisto konkurencija. Vieni valgė lėčiau, kiti greičiau, vieni persivalgydavo, kiti neprivalgydavo. Mums buvo gana sudėtinga reguliuoti jų maistą, maitinimąsi ir, svarbiausia, dabar jie jau priaugo reikalingą svorį. Mes jau juos galėjom paleisti, o ar tai rugsėjo, ar spalio mėnesis – čia jau didelio skirtumo nėra“, – įsitikinęs A. Grušas.
Kaip pasakoja Muziejaus viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė, visi rasti ruoniukai svėrė ne daugiau kaip 13 kilogramų ir laisvėje tiesiog būtų neišgyvenę.
Lietuvos pakrantėje ruoniai jauniklių neveda ir patys nuolat čia negyvena. Artimiausios jų kolonijos įsikūrusios Saremos salose, Rygos, Botnijos, Gdansko įlankose. Ruonės paprastai vaikuojasi ant ledo lyčių, tačiau pastarosios žiemos buvo ne itin šaltos ir Baltija arba neužšaldavo, arba užšaldavo tik trumpam, todėl ruonėms teko vaikus vesti salose ar pakrantėse.
„Ruoniukai nuslysta nuo ledo lyties ir tada pučiami vėjo, nešami bangų jie nusilpę, dehidratavę atidreifuoja čia, į mūsų pakrantę. Ta kelionė užtrunka ne dieną ir ne dvi. Toks gyvūnėlis atsidūręs mūsų Baltijos pakrantėje nėra apsaugotas ir tada laukiniai gyvūnai, šunys, su kuriais žmonės eina pasivaikščioti, juos dar labiau sužaloja. Ir, jeigu ne mūsų muziejus, jie būtų pasmerkti lėtai, kankinančiai mirčiai“, – pasakoja N. Puteikienė.
Visi paleisti ruoniukai pažymėti specialiais žymekliais, o du – su specialiais iki pat pavasario veiksiančiais siųstuvais, kurie rodys jų judėjimo kelią. Ankstesniais metais paleisti ruoniukai neužsibūdavo Lietuvos pakrantėje – patraukdavo link ten, kur didesni gentainių būriai: Lenkijos ar Estijos Saremos salos. Vos ruoniukams patekus į vandenį, pasak A. Grušo, jie nerodė streso ženklų.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė vylėsi, kad bus galima išgelbėti dar daugiau jūrų žinduolių ir paukščių, kai bus pastatytas specialiai tam skirtas Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras.
„Esame jau kelyje. Parengtas techninis projektas, gautas statybos leidimas, įvykdytas statybos darbų pirkimas. Dabar reikia išlaukti termino ir bus pasirašyta sutartis su rangovu. Tada jau viskas bus jo rankose“, – žadėjo muziejaus direktorė.
Pasak direktorės, jeigu viskas vyks pagal optimistinį scenarijų, sausio mėnesį darbai jau turėtų vykti. Pastatyti centrą planuojama per dvejus metus.
Baltijos jūros pilkųjų ruonių jaunikliai yra slaugomi ir reabilituojami jau 28 metus, o šiandien, pasak muziejaus atstovų, į Baltijos jūrą išplaukė jau šešiasdešimtasis ruoniukas. Nuspėti, kur jie tiksliai plauks, anot A. Grušo, labai sudėtinga.
Šiemet buvo itin daug ir pamestinukų ruoniukų, ir rastų negyvų ruonių. A. Grušo žiniomis, iki rugpjūčio pabaigos buvo rasti 54 negyvi ruoniai. Specialisto nuomone, dauguma jų nukentėjo dėl žmogaus įtakos, galbūt dėl žvejų tinklų. Tačiau jokie tyrimai kol kas tokiais atvejais nėra atliekami. Tikimasi, kad kai bus pastatytas reabilitacijos centras, bus bendradarbiaujama su universitetais, tada bus galimybės ne tik užsiimti ruonių reabilitacija, bet ir stebėjimu, jų žūties priežasčių ieškojimu.
