Daugiau nei 50 metų apie orus pasakojanti mokslininkė teigia iš tiesų norėjusi studijuoti astronomiją, tačiau jai pasakė, kad tai esą per daug vyriška specialybė ir pasiūlė rinktis „moteriškesnę“ – meteorologiją.
Naujausioje laidos „Išpakuota“ serijoje klimatologė pasakoja kodėl kiekvienas turime išmokti skaityti „debesų knygą“, kaip klimato kaita pakeitė orus Lietuvoje ir kodėl jai daugiausiai vilties suteikia jaunoji karta.
Skaitant ankstesnius interviu su meteorologe Androne Galvonaite galime nesunkiai pajusti kartėlį jos žodžiuose. Mokslininkė ne kartą yra sakiusi, jog jaučiasi lyg užsiimtų „prisukamos plokštelės veikla“ – žmonėms be perstojo turi kartoti apie klimato kaitą ir orus. „Didžioji dalis žmonių, kurie šventai klausosi prognozių, jie jų negirdi. Reiškia turiu kiekvienam asmeniškai paskambinti, pasakyti, perspėti. Kažkodėl anksčiau, kai nebuvo tiek medijos visos, žmonės žinojo ką daryt, žmonės girdėjo, mokėdavo skaityt ženklus, mokėjo elgtis. Dabar sėdi visi ir laukia kol jiems tiesiai į ausį pasakys“, – dalinasi meteorologė.
Nors meteorologijos ir klimatologijos populiarintoja Audronė Galvonaitė paskyrė didžiąją dalį savo gyvenimo kalbėti šiomis temomis, mes vis dar dažnai sumaišome klimatą ir orą. „Labai dažnai klimatą painioja su orais. Ir man dažnai sako „ką čia šnekat apie tą šiltėjimą, jeigu šalta“. Gerai žinojo Markas Tvenas, kad klimatas yra tai, ko jūs tikitės. Mes gyvename vidutinių platumų juostoje ir mes tikimės, kad čia bus keturi metų laikai, o orai – tai, ką gaunate, bet aš sakau - ko jūs nusipelnėte. Klimato ir jo pokyčio mes neturėtume matyti. Klimatas keičiasi per milijonus tūkstančius metų, bet žmogaus per savo gyvenimą negalėtų matyti klimato kaitos“, – aiškina Audronė Galvonaitė.
Pasak pašnekovės, vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje siekdavo 6.1°C, dabar ši temperatūra išaugo iki 8°C. Temperatūros kilimas Lietuvoje aiškiai pastebimas, nes Vilniaus mieste temperatūra stebima jau nuo 1770-ųjų.
„Mes labai didžiuojamės ir esam labai paklausūs Europoje ir pasaulyje nes turime visu šimtmečiu ilgesnius stebėjimus, instrumentiniai stebėjimai prasidėjo nuo 1881-ų metų. Tai įsivaizduokit, mes šimtu metų turime ilgesnius stebėjimus“, - teigia fizinių mokslų daktarė. Pasak šios kreivės duomenų, nuo XVIII a. pab. temperatūra nuolat kilo, o pirmieji drąstiški nukrypimai nuo standartinės klimato normos prasidėjo 1989-aisiais ir tęsėsi bemaž kasmet iki pat šių dienų.
Savo mokslinę karjerą Audronė Galvonaitė pradėjo dar 1967-aisiais metais, kuomet įstojo į Vilniaus Universiteto Gamtos Mokslų fakultetą. Tačiau mokslininkės karjeros pradžią apkartino tuomet dar itin stiprus stereotipiškas ir seksistiškas požiūris į moteris mokslininkes.
„Pas senelius kai atvažiuodavau, tai mano mylimiausias darbas būdavo stebėti debesis, ką siūlau ir jums. Jeigu išmoksit skaityti debesų knygą, jūsų gyvenimas labai smarkiai praturtės, jūs labai daug ką pati pastebėsit ir sužinosit. Kai aš baigiau mokyklą aš pati nežinojau ko aš noriu ir kur aš noriu stoti, nes aš mokiausi gerai. Kadangi mėgau ir dangų ir žemę, nežinojau kur man stoti, ar į astronomiją, ar į archeologiją. Kaip protingas vaikas parašiau į moksleivio redakciją. Ten sėdėjo tokie, kurie kas yra meteorologai nežinojo. Man pasakė – nestokit nei į astronomiją, nei į archeologiją, nes tai yra vyriškos specialybės, o vat štai yra tarpinė specialybė meteorologija, kur jūs galėsit kaip moteris save realizuoti. Tai man pasiūlė, o aš kaip geras vaikas paklausiau ir įstojau, nesuprasdama su kuo visa tai valgoma“, – prisimena dabar viena žymiausių meteorologių Lietuvoje.
Pasak Audronės Galvonaitės, jos mokslų pradžioje niekas nekalbėjo apie klimato kaitą. „Nors prasidėjo labai spartus klimato kitimas nuo 1961-ų metų, bet tada dar niekas nekalbėjo apie klimato kaitą. Aš jau rimtai apie klimato kaitą išgirdau tada, kai dirbau fizikos institute (1973-1992), kai aš dirbau jau su tarša ir su visais šitais dalykais. Tada jau mūsų fizikai pradėjo šnekėti apie tai, kas čia vyksta“, – prisimena mokslininkė.
Pasak Audronės Galvonaitės, klimato kaita pasireiškia visų meteorologinių reiškinių ekstremumais, o juos pastebėti galime kiekvienas, jei tik išmokstame skaityti mus supančią aplinką, tačiau pasak pašnekovės, nemaža dalis mūsų praleidžia per daug laiko nudelbę akis į žemę ir nepažįsta savo aplinkos.
„Man buvo viršūnė kai paskambino man senukas virš 80-ies metų su panika didžiule kas dabar darysis Lietuvoje, kas čia darosi. Jis pakėlė akis į dangų ir pamatė rožinį dangų. Ir man taip graudu pasidarė, man taip pasidarė gaila to senuko. Reiškia jis arė nosim žemę visą gyvenimą ir nematė, kad tas rožinis dangus ir rytą ir vakare pas mus būna. Bemaž kasdien. O jeigu jau pamato pavyzdžiui ten ratilą apie saulę apie mėnulį arba kelias tas netikras saules, čia tai galutinai pasaulio pabaiga. Aš dažnai sakau, na pakelkit akis į dangų, jūs pamatysit nepaprastai daug gražių reiškinių.“
Paklausta, kas jai suteikia vilties kovoje su klimato kaita, pašnekovė net nesuabejojusi teigia – darželinukai. „ Be juoko, jie yra patys imliausi, patys smalsiau ir tikrai jaunimas, kai atsirado Greta Thunberg, kaip atsirdrado pasekėjai nes jaunimas susibūrė. Kai kažkiek ten tą grūdą pasėji jiems, jie pradeda toliau domėtis.“
Audronės Galvonaitės teigimu, žmogus daug gali nuspėti apie artėjančius orus iš savo aplinkos, jei tik išmoksta teisingai ją analizuoti. Pavyzdžiui, išmokus skaityti „debesų knygą“: „Pavyzdžiui dangaus spalva, debesų spalva, debesų formos, koks jų aukštis, jeigu žmogus jau yra kažkiek tai susidomėjęs ir pasiskaitęs, jis žino kokie debesys, pavyzdžiui, pirmieji pasirodo prieš artėjant kokiam ciklonui. Būtent pasirodo plunksniniai debesys, gražūs labai, plaukiantys, pavieniai. Bet plunksniniai debesys pasirodo ir reiškiniui pasibaigus, jie visi nuėjo ir jis dar iš paskos skuba. Tada pradeda tie debesys žemėti, pasirodo plunksniniai, kamuoliniai, kaip avinukų banda, pasirodo plunksniniai, sluoksniniai, paskui pasirodo aukštieji kamuoliniai debesys, paskui aukštieji sluoksniniai debesys, jie žemėja, jų spalva keičiasi, didėja. Žodžiu, gali stebėti ir žiūrėti kaip debesys leidžiasi, kaip jie keičia savo formas, Kaip jie keičia savo spalva, ir kai toks kamuolinis debesys pasidaro tokio priekalo formos taip kaip nupjautas ir tas priekalas pasidaro juodai violetinis, tai jau, mielieji, slėpkitės, nes artėja perkūnija didžiulė. Jeigu mokėsi skaityti debesų knygą, tai daug ką suprasi.“
Žinoma, neapsieita be klausimo, kurį meteorologė išgirsta bemaž kasdien – tad kokie bus ateinantys orai? Audronė Galvonaitė, nusišypso ir teigia: „O bus visko“.
Daugiau tvarumo istorijų stebėkite kiekvieną sekmadienį 11.30 val. Delfi TV laidoje „Išpakuota“.
