Žvejys apie verslinę žvejybą: išsivysčiusiose šalyse tai protu nesuvokiama

Be­si­kal­bant su žve­jų žmo­no­mis, ga­li­ma iš­girs­ti šmaikš­tų po­sa­kį, kad pro­tin­giau­sia ta mo­te­ris, ku­ri lei­džia sa­vo vy­rui elg­tis taip, kaip tik jis no­ri. Sup­rask – kvai­lai. Nors pa­tys vy­rai, ži­no­ma, ne­ma­no, kad iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti prie van­dens tel­ki­nio su meš­ke­re ran­ko­je – bergž­džias dar­bas. Lyg no­rė­da­mi „le­ga­li­zuo­ti“ šį sa­vo ho­bį, žve­jai va­di­na sa­ve spor­ti­nin­kais ir kar­tais iš­di­džiai pa­reiš­kia: „Iš­vyks­tu į spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas.“ Bet ar žūk­lė pa­grįs­tai tai­ko­si į rim­tų spor­to ša­kų pan­teo­ną? Vai­das Ja­so­nas, Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės klu­bų ly­gos plū­di­nės žūk­lės sek­ci­jos va­do­vas, pa­sa­ko­da­mas apie lie­tu­viš­kos žve­jy­bos ypa­tu­mus, da­li­ja­si sa­vo pa­ste­bė­ji­mais.

– Sa­ko­ma, kad žve­jy­ba – vie­nas sma­giau­sių už­siė­mi­mų, ku­pi­nas links­mų nu­ti­ki­mų. Ar iš tik­rų­jų ten taip sma­gu, kaip pa­sa­ko­ja­ma?

– Gam­to­je links­mų nu­ti­ki­mų tik­rai ne­trūks­ta. Žve­jy­bos me­tu man įsi­mi­nė ne vie­nas, gal­būt, ne tiek links­mas, kiek ma­lo­nus epi­zo­das. Pa­vyz­džiui, itin ar­ti­ma pa­žin­tis su žvė­re­liais va­gi­liais. Tiek la­pės, tiek kiau­nės ar šeš­kai tik­rai la­bai mėgs­ta žu­vį. Nors, grei­čiau­siai, dar la­biau mėgs­ta žve­jo at­si­vež­tus pie­tus, ypač deš­re­lę. Jei tik trum­pam pa­lie­ki sa­vo mais­tą be prie­žiū­ros, la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad spė­si pa­ma­ty­ti tik nu­bė­gan­čio žvė­re­lio uo­de­ga.

Žie­mą, jei pa­lie­ki žve­jy­bos lai­mi­kį ant le­do, daž­nai bū­na, kad grį­žęs ran­di tik la­pės pė­du­tes – lyg pa­dė­ką už pi­gų mais­tą (juo­kia­si). O kar­tą žve­jo­jau ant kiau­nės ta­ko. Tai varg­še­lė tu­pė­jo krū­me ša­lia ma­nęs tol, kol aš at­si­sto­jau ir paė­jau ke­lis met­rus į šo­ną. Tuo­met ji, lyg cir­ko ak­ro­ba­tas, šo­ki­nė­da­ma per ma­no daik­tus nu­bė­go to­liau sa­vais ke­liais. To­kios aki­mir­kos gam­to­je vis trau­kia ir trau­kia at­gal.

– Kas iš tie­sų yra spor­ti­nė žūk­lė? Ar vi­si ga­li tap­ti žve­jais-spor­ti­nin­kais?

– Spor­ti­nė žūk­lė (šiuo konk­re­čiu at­ve­ju kal­bu apie spor­ti­nę žūk­lę plū­di­ne meš­ke­re) yra ne olim­pi­nė spor­to ša­ka, ku­rios tiks­las – ne tik siek­ti spor­ti­nių re­zul­ta­tų, bet ska­tin­ti gam­tos sau­go­ji­mą, rek­rea­ci­nę veik­lą. Tuo ga­li už­siim­ti vi­si – nuo ma­žo vai­ko iki gar­baus am­žiaus se­no­lio, ne­pai­sant to, vy­ras tai ar mo­te­ris. Gal­vo­jant apie var­žy­bas, svar­bu tu­rė­ti bent mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus ten­ki­nan­čią įran­gą, su­si­pa­žin­ti su var­žy­bų tai­syk­lė­mis.

Spor­ti­nės žūk­lės tiks­las – var­žy­bo­se pa­gau­ti kuo dau­giau žu­vies, skai­čiuo­jant bend­rą jos svo­rį. Spor­ti­nin­kai pa­pras­tai su­skirs­to­mi į zo­nas, o zo­nos – į sek­to­rius. Ku­ris ten­ka ku­riam žve­jui, paaiš­kė­ja bur­tų ke­liu.

– Kaip daž­nai Šiau­liuo­se ar ap­link mies­tą ga­li­ma iš­vys­ti spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas?

– Yra ke­lios kas­me­ti­nės var­žy­bos. Vie­nos ži­no­miau­sių vyks­ta rug­sė­jo mė­ne­sį, Šiau­lių die­nų me­tu. Jos or­ga­ni­zuo­ja­mos Talk­šos eže­re, kur mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lai run­gia­si at­ski­ro­se ka­te­go­ri­jo­se. Taip pat pa­vie­niai spor­ti­nin­kai en­tu­zias­tai va­sa­rą or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas, kur ga­li da­ly­vau­ti vi­si no­rin­tys. Kar­tais Šiau­liuo­se vyks­ta ir Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės čem­pio­na­to eta­pai.

– Ko­kio­mis for­mo­mis (pa­vyz­džiui, kū­no, pro­to, iš­tver­mės ir pan. tre­ni­ra­vi­mas) pa­si­reiš­kia spor­tas žūk­lė­je?

– Daug kas ke­lia klau­si­mą, ar šią veik­lą ap­skri­tai ga­li­ma va­din­ti spor­tu. Taip ma­nan­tiems, at­sa­ky­čiau re­to­riš­kai – jei rei­ka­lin­gos nuo­la­ti­nės ali­nan­čios tre­ni­ruo­tės, kū­no, pro­to ir ži­nių la­vi­ni­mas, spe­cia­li įran­ga, jei vis­kas vyks­ta sie­kiant konk­re­taus tiks­lo, tai kaip ki­taip dar vi­sa tai pa­va­din­ti, jei ne spor­tu? Spor­ti­nė­je žūk­lė­je, pir­miau­sia, rei­kia mi­ni­ma­lių ži­nių ir su­ge­bė­ji­mų gau­dy­ti žu­vį. Ta­da, kai jau pra­moks­ta­ma žve­jo­ti, pra­si­de­da gi­li­ni­ma­sis į skir­tin­gų žu­vų įpro­čius, mai­ti­ni­mo­si ypa­tu­mus. Dar vė­liau – su­ge­bė­ji­mas pa­žin­ti van­dens tel­ki­nį, žu­vies pri­klau­so­my­bę nuo esa­mų są­ly­gų. Ži­no­ma, vi­sa tai pa­sie­kia­ma tik il­gų ir se­ki­nan­čių tre­ni­ruo­čių me­tu (šyp­so­si).

Kai spor­ti­nin­kas jau bū­na pa­si­ren­gęs pro­tiš­kai, pra­si­de­da kū­no ruo­ši­mas: reak­ci­ja, su­ge­bė­ji­mas grei­tai keis­ti ma­sa­lą ir at­ka­bin­ti lai­mi­kį, tiks­liai pa­tiek­ti ma­sa­lą žu­viai taip, kaip ji tą die­ną no­ri, su­ge­bė­ji­mas iš­lai­ky­ti dė­me­sį vi­są var­žy­bų lai­ką. Klau­sia­te, kuo tu­ri pa­si­žy­mė­ti žve­jys spor­ti­nin­kas? Ma­nau, di­de­le iš­tver­me, su­ge­bė­ji­mu su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, grei­ta reak­ci­ja.

– Su­kur­ta ne­ma­žai ko­me­di­jų, kaip vy­rai iš­si­ruo­šia į „žve­jy­bą“, bet žu­vies ne­pa­gau­na, nes ne tai jiems rū­pi… Koks iš tie­sų yra žve­jo gy­ve­ni­mas – tik­ra vy­riš­ka drau­gys­tė, aist­ra žu­vims, deg­ti­nės bu­te­liui ar poil­sis nuo žmo­nų?

– Kiek­vie­nas iš mū­sų į žūk­lę žiū­ri­me skir­tin­gai. Ir, ma­nau, kiek­vie­nas sa­vaip yra tei­sus. Gai­la, bet tarp mū­sų dar daug yra to­kių žve­jų, ku­rie į ma­lo­nu­mą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. De­ja. Kol toks po­žiū­ris ne­si­keis, tol tik­rai mū­sų van­de­ny­se ne­pra­dės dau­gė­ti žu­vies. O ir pa­ti žūk­lė ne­teiks mums vis dau­giau džiaugs­mo.

Ir jau ne­kal­bu apie vers­li­nę žūk­lę vi­daus van­dens tel­ki­niuo­se, kas iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se iš vi­so pro­tu ne­su­vo­kia­ma. To­kia veik­la, ma­no su­pra­ti­mu, yra tas pa­ts, kas me­džio­ti žvė­ris su ar­ti­le­ri­ja ar pa­si­sta­čius kul­kos­vai­dį. Grįž­tant prie žve­jy­bos tiks­lo, ma­nau, di­džia­jai da­liai iš mū­sų, ser­gan­čių šia „li­ga“, svar­biau­sia yra bu­vi­mas su drau­gais, pro­ti­nis poil­sis ir su­si­lie­ji­mas su gam­ta. Juk vi­sa­pu­siš­kos har­mo­ni­jos pa­jau­ti­mas yra pe­nas tiek kū­nui, tiek sie­lai. O anek­do­tai apie žve­jy­bą (mįs­lin­gai šyp­so­si), gal da­lis tie­sos juo­se ir yra…

– Ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip, van­dens tel­ki­niams vos už­si­trau­kus le­du, be­bai­miai žve­jai li­pa ant le­do ir ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vy­be dėl po­ros žu­ve­lių. Ko­dėl?

– Prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės ri­zi­kuo­ja, ma­nau, yra la­bai daug. Pa­vyz­džiui, ant to va­di­na­mo­jo pir­mo­jo le­do, tik­rai ge­riau kim­ba žu­vis. Bet ar ji ver­ta ri­zi­kos? Ma­nau, kad ne. Tad di­džiau­sią pro­ble­mą ma­tau žmo­nių prio­ri­te­tų su­si­skirs­ty­me. Žve­jai, gal­vo­da­mi tik apie sa­ve ir sa­vo ma­lo­nu­mų ten­ki­ni­mą, ne­re­tai iš tie­sų ne­su­vo­kia, kuo ri­zi­kuo­ja. Jie ne­gal­vo­ja apie pa­sek­mes, apie šei­mą ir ar­ti­muo­sius. Tur­būt klai­din­ga per daug pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir ma­ny­ti, kad jei vie­ną kar­tą vis­kas ge­rai bai­gė­si, tai ir ki­tą kar­tą pa­vyks. De­ja, nors žve­jy­ba – ne krep­ši­nis, ka­muo­lys ir čia ga­li bū­ti ap­va­lus.

– Vai­dai, mi­nė­jo­te, kad yra to­kių žve­jų, ku­rie į žve­jy­bą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. Bet ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip žve­jys, pa­ga­vęs lai­mi­kį, čia pat jį ir pa­lei­džia. Ko­dėl taip el­gia­ma­si?

– Kuo dau­giau bus taip ma­nan­čių, tuo bus ge­riau mums vi­siems. Praė­jo tie lai­kai, kai va­žiuo­da­vo­me į žve­jy­bą ieš­ko­ti mais­to. Ga­liau­siai, su­dė­ki­me vi­sas žve­jy­bos iš­lai­das ir su­pra­si­me, kad pa­gau­ta žu­vis tam­pa auk­si­ne. Tad žve­jy­ba tu­rė­tų bū­ti ne mais­to šal­ti­nis, bet re­lak­sa­ci­ja ir har­mo­ni­ja su gam­ta.

Aš džiau­giuo­si už tuos žve­jus, ku­rie, pa­ga­vę žu­vį, ją pa­lei­džia. Reiš­kia, to­kie žmo­nės gy­ve­na ne tik šia die­na, jie su­pran­ta, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai no­rės džiaug­tis to­kiais pat ma­lo­nu­mais. Rei­kia ti­kė­tis, kad bė­gant lai­kui ir mes ga­lė­si­me ly­gin­tis su Šve­di­ją ar Suo­mi­ją, kad ne­be­rei­kės ten vyk­ti ir mo­kė­ti di­džiu­lius pi­ni­gus, no­rint pa­jaus­ti tik­ros žūk­lės ma­lo­nu­mą.

– Jū­sų pa­ste­bė­ji­mai, kas pa­de­da žve­jams iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti žie­mą ant le­do ir ne­su­šal­ti? Kur to­kio už­si­grū­di­ni­mo pa­slap­tis?

– Į šį klau­si­mą ga­liu at­sa­ky­ti la­bai rim­tai ir pa­pras­tai – tie­siog tin­ka­mi rū­bai, tin­ka­ma ava­ly­nė. O rū­bų ar ba­tų su­kur­ta la­bai daug, svar­bu at­si­žvelg­ti į sa­vo pi­ni­gi­nės sto­rį ir ži­no­ti, ko iš tie­sų no­ri. Be grū­di­ni­mo­si, ži­no­ma, iš­kęs­ti žie­mos spei­gus taip pat ga­li ne­pa­vyk­ti. Žve­jai pra­si­ta­ria, kad net tie, ku­rie jau daug me­tų žve­jo­ja ant le­do, pir­mo­se žve­jy­bo­se skun­džia­si – vė­so­ka. Bet po ke­lių grū­di­ni­mo­si tre­ni­ruo­čių, or­ga­niz­mas pri­pran­ta.