aA
Be­si­kal­bant su žve­jų žmo­no­mis, ga­li­ma iš­girs­ti šmaikš­tų po­sa­kį, kad pro­tin­giau­sia ta mo­te­ris, ku­ri lei­džia sa­vo vy­rui elg­tis taip, kaip tik jis no­ri. Sup­rask – kvai­lai. Nors pa­tys vy­rai, ži­no­ma, ne­ma­no, kad iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti prie van­dens tel­ki­nio su meš­ke­re ran­ko­je – bergž­džias dar­bas. Lyg no­rė­da­mi „le­ga­li­zuo­ti“ šį sa­vo ho­bį, žve­jai va­di­na sa­ve spor­ti­nin­kais ir kar­tais iš­di­džiai pa­reiš­kia: „Iš­vyks­tu į spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas.“ Bet ar žūk­lė pa­grįs­tai tai­ko­si į rim­tų spor­to ša­kų pan­teo­ną? Vai­das Ja­so­nas, Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės klu­bų ly­gos plū­di­nės žūk­lės sek­ci­jos va­do­vas, pa­sa­ko­da­mas apie lie­tu­viš­kos žve­jy­bos ypa­tu­mus, da­li­ja­si sa­vo pa­ste­bė­ji­mais.
Tinklais pagauta žuvis/V. Survilienės nuotr.
Tinklais pagauta žuvis/V. Survilienės nuotr.
© LGF nuotr.

– Sa­ko­ma, kad žve­jy­ba – vie­nas sma­giau­sių už­siė­mi­mų, ku­pi­nas links­mų nu­ti­ki­mų. Ar iš tik­rų­jų ten taip sma­gu, kaip pa­sa­ko­ja­ma?

– Gam­to­je links­mų nu­ti­ki­mų tik­rai ne­trūks­ta. Žve­jy­bos me­tu man įsi­mi­nė ne vie­nas, gal­būt, ne tiek links­mas, kiek ma­lo­nus epi­zo­das. Pa­vyz­džiui, itin ar­ti­ma pa­žin­tis su žvė­re­liais va­gi­liais. Tiek la­pės, tiek kiau­nės ar šeš­kai tik­rai la­bai mėgs­ta žu­vį. Nors, grei­čiau­siai, dar la­biau mėgs­ta žve­jo at­si­vež­tus pie­tus, ypač deš­re­lę. Jei tik trum­pam pa­lie­ki sa­vo mais­tą be prie­žiū­ros, la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad spė­si pa­ma­ty­ti tik nu­bė­gan­čio žvė­re­lio uo­de­ga.

Žie­mą, jei pa­lie­ki žve­jy­bos lai­mi­kį ant le­do, daž­nai bū­na, kad grį­žęs ran­di tik la­pės pė­du­tes – lyg pa­dė­ką už pi­gų mais­tą (juo­kia­si). O kar­tą žve­jo­jau ant kiau­nės ta­ko. Tai varg­še­lė tu­pė­jo krū­me ša­lia ma­nęs tol, kol aš at­si­sto­jau ir paė­jau ke­lis met­rus į šo­ną. Tuo­met ji, lyg cir­ko ak­ro­ba­tas, šo­ki­nė­da­ma per ma­no daik­tus nu­bė­go to­liau sa­vais ke­liais. To­kios aki­mir­kos gam­to­je vis trau­kia ir trau­kia at­gal.

– Kas iš tie­sų yra spor­ti­nė žūk­lė? Ar vi­si ga­li tap­ti žve­jais-spor­ti­nin­kais?

– Spor­ti­nė žūk­lė (šiuo konk­re­čiu at­ve­ju kal­bu apie spor­ti­nę žūk­lę plū­di­ne meš­ke­re) yra ne olim­pi­nė spor­to ša­ka, ku­rios tiks­las – ne tik siek­ti spor­ti­nių re­zul­ta­tų, bet ska­tin­ti gam­tos sau­go­ji­mą, rek­rea­ci­nę veik­lą. Tuo ga­li už­siim­ti vi­si – nuo ma­žo vai­ko iki gar­baus am­žiaus se­no­lio, ne­pai­sant to, vy­ras tai ar mo­te­ris. Gal­vo­jant apie var­žy­bas, svar­bu tu­rė­ti bent mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus ten­ki­nan­čią įran­gą, su­si­pa­žin­ti su var­žy­bų tai­syk­lė­mis.

Aš džiau­giuo­si už tuos žve­jus, ku­rie, pa­ga­vę žu­vį, ją pa­lei­džia. Reiš­kia, to­kie žmo­nės gy­ve­na ne tik šia die­na, jie su­pran­ta, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai no­rės džiaug­tis to­kiais pat ma­lo­nu­mais.
Citata

Spor­ti­nės žūk­lės tiks­las – var­žy­bo­se pa­gau­ti kuo dau­giau žu­vies, skai­čiuo­jant bend­rą jos svo­rį. Spor­ti­nin­kai pa­pras­tai su­skirs­to­mi į zo­nas, o zo­nos – į sek­to­rius. Ku­ris ten­ka ku­riam žve­jui, paaiš­kė­ja bur­tų ke­liu.

– Kaip daž­nai Šiau­liuo­se ar ap­link mies­tą ga­li­ma iš­vys­ti spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas?

– Yra ke­lios kas­me­ti­nės var­žy­bos. Vie­nos ži­no­miau­sių vyks­ta rug­sė­jo mė­ne­sį, Šiau­lių die­nų me­tu. Jos or­ga­ni­zuo­ja­mos Talk­šos eže­re, kur mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lai run­gia­si at­ski­ro­se ka­te­go­ri­jo­se. Taip pat pa­vie­niai spor­ti­nin­kai en­tu­zias­tai va­sa­rą or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas, kur ga­li da­ly­vau­ti vi­si no­rin­tys. Kar­tais Šiau­liuo­se vyks­ta ir Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės čem­pio­na­to eta­pai.

– Ko­kio­mis for­mo­mis (pa­vyz­džiui, kū­no, pro­to, iš­tver­mės ir pan. tre­ni­ra­vi­mas) pa­si­reiš­kia spor­tas žūk­lė­je?

– Daug kas ke­lia klau­si­mą, ar šią veik­lą ap­skri­tai ga­li­ma va­din­ti spor­tu. Taip ma­nan­tiems, at­sa­ky­čiau re­to­riš­kai – jei rei­ka­lin­gos nuo­la­ti­nės ali­nan­čios tre­ni­ruo­tės, kū­no, pro­to ir ži­nių la­vi­ni­mas, spe­cia­li įran­ga, jei vis­kas vyks­ta sie­kiant konk­re­taus tiks­lo, tai kaip ki­taip dar vi­sa tai pa­va­din­ti, jei ne spor­tu? Spor­ti­nė­je žūk­lė­je, pir­miau­sia, rei­kia mi­ni­ma­lių ži­nių ir su­ge­bė­ji­mų gau­dy­ti žu­vį. Ta­da, kai jau pra­moks­ta­ma žve­jo­ti, pra­si­de­da gi­li­ni­ma­sis į skir­tin­gų žu­vų įpro­čius, mai­ti­ni­mo­si ypa­tu­mus. Dar vė­liau – su­ge­bė­ji­mas pa­žin­ti van­dens tel­ki­nį, žu­vies pri­klau­so­my­bę nuo esa­mų są­ly­gų. Ži­no­ma, vi­sa tai pa­sie­kia­ma tik il­gų ir se­ki­nan­čių tre­ni­ruo­čių me­tu (šyp­so­si).

Kai spor­ti­nin­kas jau bū­na pa­si­ren­gęs pro­tiš­kai, pra­si­de­da kū­no ruo­ši­mas: reak­ci­ja, su­ge­bė­ji­mas grei­tai keis­ti ma­sa­lą ir at­ka­bin­ti lai­mi­kį, tiks­liai pa­tiek­ti ma­sa­lą žu­viai taip, kaip ji tą die­ną no­ri, su­ge­bė­ji­mas iš­lai­ky­ti dė­me­sį vi­są var­žy­bų lai­ką. Klau­sia­te, kuo tu­ri pa­si­žy­mė­ti žve­jys spor­ti­nin­kas? Ma­nau, di­de­le iš­tver­me, su­ge­bė­ji­mu su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, grei­ta reak­ci­ja.

Poledinė žūklė
Poledinė žūklė
© DELFI / Valdas Kopūstas

– Su­kur­ta ne­ma­žai ko­me­di­jų, kaip vy­rai iš­si­ruo­šia į „žve­jy­bą“, bet žu­vies ne­pa­gau­na, nes ne tai jiems rū­pi… Koks iš tie­sų yra žve­jo gy­ve­ni­mas – tik­ra vy­riš­ka drau­gys­tė, aist­ra žu­vims, deg­ti­nės bu­te­liui ar poil­sis nuo žmo­nų?

– Kiek­vie­nas iš mū­sų į žūk­lę žiū­ri­me skir­tin­gai. Ir, ma­nau, kiek­vie­nas sa­vaip yra tei­sus. Gai­la, bet tarp mū­sų dar daug yra to­kių žve­jų, ku­rie į ma­lo­nu­mą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. De­ja. Kol toks po­žiū­ris ne­si­keis, tol tik­rai mū­sų van­de­ny­se ne­pra­dės dau­gė­ti žu­vies. O ir pa­ti žūk­lė ne­teiks mums vis dau­giau džiaugs­mo.

Ir jau ne­kal­bu apie vers­li­nę žūk­lę vi­daus van­dens tel­ki­niuo­se, kas iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se iš vi­so pro­tu ne­su­vo­kia­ma. To­kia veik­la, ma­no su­pra­ti­mu, yra tas pa­ts, kas me­džio­ti žvė­ris su ar­ti­le­ri­ja ar pa­si­sta­čius kul­kos­vai­dį. Grįž­tant prie žve­jy­bos tiks­lo, ma­nau, di­džia­jai da­liai iš mū­sų, ser­gan­čių šia „li­ga“, svar­biau­sia yra bu­vi­mas su drau­gais, pro­ti­nis poil­sis ir su­si­lie­ji­mas su gam­ta. Juk vi­sa­pu­siš­kos har­mo­ni­jos pa­jau­ti­mas yra pe­nas tiek kū­nui, tiek sie­lai. O anek­do­tai apie žve­jy­bą (mįs­lin­gai šyp­so­si), gal da­lis tie­sos juo­se ir yra…

– Ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip, van­dens tel­ki­niams vos už­si­trau­kus le­du, be­bai­miai žve­jai li­pa ant le­do ir ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vy­be dėl po­ros žu­ve­lių. Ko­dėl?

Eketė
Eketė
© Shutterstock nuotr.

– Prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės ri­zi­kuo­ja, ma­nau, yra la­bai daug. Pa­vyz­džiui, ant to va­di­na­mo­jo pir­mo­jo le­do, tik­rai ge­riau kim­ba žu­vis. Bet ar ji ver­ta ri­zi­kos? Ma­nau, kad ne. Tad di­džiau­sią pro­ble­mą ma­tau žmo­nių prio­ri­te­tų su­si­skirs­ty­me. Žve­jai, gal­vo­da­mi tik apie sa­ve ir sa­vo ma­lo­nu­mų ten­ki­ni­mą, ne­re­tai iš tie­sų ne­su­vo­kia, kuo ri­zi­kuo­ja. Jie ne­gal­vo­ja apie pa­sek­mes, apie šei­mą ir ar­ti­muo­sius. Tur­būt klai­din­ga per daug pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir ma­ny­ti, kad jei vie­ną kar­tą vis­kas ge­rai bai­gė­si, tai ir ki­tą kar­tą pa­vyks. De­ja, nors žve­jy­ba – ne krep­ši­nis, ka­muo­lys ir čia ga­li bū­ti ap­va­lus.

Ir jau ne­kal­bu apie vers­li­nę žūk­lę vi­daus van­dens tel­ki­niuo­se, kas iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se iš vi­so pro­tu ne­su­vo­kia­ma. To­kia veik­la, ma­no su­pra­ti­mu, yra tas pa­ts, kas me­džio­ti žvė­ris su ar­ti­le­ri­ja ar pa­si­sta­čius kul­kos­vai­dį.
Citata

– Vai­dai, mi­nė­jo­te, kad yra to­kių žve­jų, ku­rie į žve­jy­bą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. Bet ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip žve­jys, pa­ga­vęs lai­mi­kį, čia pat jį ir pa­lei­džia. Ko­dėl taip el­gia­ma­si?

– Kuo dau­giau bus taip ma­nan­čių, tuo bus ge­riau mums vi­siems. Praė­jo tie lai­kai, kai va­žiuo­da­vo­me į žve­jy­bą ieš­ko­ti mais­to. Ga­liau­siai, su­dė­ki­me vi­sas žve­jy­bos iš­lai­das ir su­pra­si­me, kad pa­gau­ta žu­vis tam­pa auk­si­ne. Tad žve­jy­ba tu­rė­tų bū­ti ne mais­to šal­ti­nis, bet re­lak­sa­ci­ja ir har­mo­ni­ja su gam­ta.

Aš džiau­giuo­si už tuos žve­jus, ku­rie, pa­ga­vę žu­vį, ją pa­lei­džia. Reiš­kia, to­kie žmo­nės gy­ve­na ne tik šia die­na, jie su­pran­ta, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai no­rės džiaug­tis to­kiais pat ma­lo­nu­mais. Rei­kia ti­kė­tis, kad bė­gant lai­kui ir mes ga­lė­si­me ly­gin­tis su Šve­di­ją ar Suo­mi­ją, kad ne­be­rei­kės ten vyk­ti ir mo­kė­ti di­džiu­lius pi­ni­gus, no­rint pa­jaus­ti tik­ros žūk­lės ma­lo­nu­mą.

– Jū­sų pa­ste­bė­ji­mai, kas pa­de­da žve­jams iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti žie­mą ant le­do ir ne­su­šal­ti? Kur to­kio už­si­grū­di­ni­mo pa­slap­tis?

– Į šį klau­si­mą ga­liu at­sa­ky­ti la­bai rim­tai ir pa­pras­tai – tie­siog tin­ka­mi rū­bai, tin­ka­ma ava­ly­nė. O rū­bų ar ba­tų su­kur­ta la­bai daug, svar­bu at­si­žvelg­ti į sa­vo pi­ni­gi­nės sto­rį ir ži­no­ti, ko iš tie­sų no­ri. Be grū­di­ni­mo­si, ži­no­ma, iš­kęs­ti žie­mos spei­gus taip pat ga­li ne­pa­vyk­ti. Žve­jai pra­si­ta­ria, kad net tie, ku­rie jau daug me­tų žve­jo­ja ant le­do, pir­mo­se žve­jy­bo­se skun­džia­si – vė­so­ka. Bet po ke­lių grū­di­ni­mo­si tre­ni­ruo­čių, or­ga­niz­mas pri­pran­ta.

etaplius.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vyko reidas Kuršių nerijos nacionaliniame parke: nustatyta 11 pažeidimų (3)

Sekmadienį Aplinkos apsaugos departamento Klaipėdos valdybos pareigūnai surengė reidą Kuršių...

Praėjusią savaitę aplinkosaugininkai gavo 514 pranešimų apie pažeidimus: daugiausiai – dėl laukinių gyvūnų (1)

Liepos 26 – rugpjūčio 1 d. Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo tarnyba apie...

Lauros santykis su draugišku gyvenimo būdu

Kiek save pamenu man buvo svarbu gamta ir aplinka, kurioje augu. Vaikystėje mėgau vartytis žolėj,...

Kuo miškas svarbus ir miesto žmogui: pokalbis su botaniku dr. Mindaugu Lapele (2)

Vis sulaukdavau kvietimo, švelnaus paraginimo pakalbinti, pakalbėti viena vertus labai globalia, o...

Aplinkosaugininkai išaiškino dokumentus klastojusį medžiotojų klubą: pradėtas ikiteisminis tyrimas (1)

Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdybos Kauno gyvosios gamtos inspekcijos pareigūnai, atlikdami...

Top naujienos

Klimatalogas įvardijo, kas mūsų laukia rugpjūtį: kaitra nesugrįš, lietūs bus labai netolygūs (3)

Lietuvoje prasidėjo paskutinis vasaros mėnuo, o po rekordinių liepos karščių , atrodo, jau...

Prestižinis sovietinio elito kurortas, kuriame anuomet atostogauti geidė visi, pažėrė gerų vaizdų: va čia tai jau virš visko (2)

Mažiau nei parą – tiek laiko praleidome legendiniame Latvijos pajūrio kurorte – Jūrmaloje....

Apgręžiant migrantus – platus pasieniečių arsenalas: kol kas jėgos neprireikė, bet viskam pasiruošta (332)

Pirmadienio vakarą priimtas sprendimas leisti apgręžti neteisėtai sieną kertančius migrantus...

Keistas tvarstis pakaušyje užminė naują mįslę dėl Kim Jong Uno (18)

Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas pastarosiomis dienomis viešumoje pasirodo su kelių...

Giedrius Petkevičius/Sausuolis | D+

Nacių naikinimui sukurta „Supertvirtovė“ kirto japonams – pamažu tai virto „mirtina rutina“ II dalis

Jeigu nepaskaudo akys skaitant pirmąją dalį ir linksniuojant žodžius „Tvirtovė“ bei...

Papietavusi prie ežero išsižiojo: atostogos tai atostogos, bet kokia kainytė! (59)

Paprastai aš nelinkusi burbuliuoti dėl kainų, ypač kai poilsiauju. Atostogos tam ir yra, kad...

Apsidairykite, ar jūsų namuose nėra šių daiktų: pritraukia skurdą ir negandas

Namų ūkio gerovei įtakos turi ne tik patys namai , bet ir daiktai, kurie juose yra. Skurdą ir...

Sugrįžę po emigracijos gimtinėje atidarė barą: trys broliai dirba ir barmenais, ir indų plovėjais (62)

Į gimtinę po emigracijos sugrįžę trys broliai – Kasparas, Paulius ir Mindaugas – kartu su...

Žinoma nuomonės formuotoja: kai sužinojau, kad autoavarijoje žuvo pažįstama mergina, prižadėjau sau niekada to nebedaryti (4)

Gyvename laikais, kai svarbią gyvenimo dalį užima socialiniai tinklai. Čia žmonės stebi savo...