Toli neplaukdamas norėčiau paliesti konkrečias priežastis, kurias įvardija Aplinkos ministerija, t.y. žvejų verslininkų pajamos ir labai jau menkas indėlis į valstybės biudžetą.
Kodėl žuvis parduodama nemokant mokesčių?
Taigi, pasak gerb. ministro (Valentino Mazuronio, - red. past.) žvejai (etikėtę „verslininkai“ ne mes sugalvojom – mes save vadinam žvejais, o visi jau likusieji yra „mėgėjai“ arba meškeriotojai) turėtų atsisakyti nepelningo amato. Pažvelkim į tai atmerktomis akimis. Pirma: valstybinės institucijos turi visas galimybes mus tikrinti, ir jeigu bus nustatyti pažeidimai – bausti. Pagal ministro logiką, reiktų uždrausti visą eilę verslų ar amatų: prekyba turguose, smulkius autoservisus, praktiškai visas paslaugas.
Kodėl tai nedaroma? Juk ten spurda ne keli ešeriukai, o ištisi būriai. Antra: mokesčių mokėjimą ar nemokėjimą šiuo konkrečiu žvejybos atveju stipriai nulemia Aplinkos ministerijos darbo rezultatai.
Jeigu rinkoje nebūtų žuvies iš „šešėlio“, tai kiekvienas žvejys mielu noru prie žuvies kainos pridėtų mokesčius valstybei. Bet kaip žvejui elgtis norint parduoti savo prekę 30 proc. didesne kaina, kai jam prieš nosį uždaromos durys?
Teisingai sakot: parduoti su nuolaida ir be popierių. Taigi, čia Jums vertėtų dar pamąstyti. Ir tikrai nematau nieko blogo, kad žmonės gali nusipirkti išskirtinai natūralios žuvies, kalbant apie ežerų žuvį.
Tiesa, nereiktų pamiršti, jog toli gražu ne visa registruota žuvis yra parduodama. Mes juk irgi turim šeimas, gimines, kaimynus, draugus, kurie mus lanko prie ežerų. Ir kaip jau juos išleis žvejys namo be žuvies? Yra ir tokių artelių, kurios neparduoda nė vieno laimikio. O dėl pragyvenimo reiktų pasakyti: mes juk nesėdim „ant“ ežero nuo ryto iki ryto, antraip kas mums vaikus padarė?
Kitas klausimas yra apie „mėgėjų“ skelbiamus žygdarbius. Tiksliau apie jų įnašą išteklių atkūrimui ir valstybės biudžetui, kliedesius apie tuščius ežerus. Pirma, apie įnašus išteklių atkūrimui: „mėgėjai“! Jūs galit sunešti dar daugiau, „savanoriškai“. Yra sąskaitos numeris kiekviename RAAD‘e (Regiono aplinkos apsaugos departamente, - red. past.), ir veskit pinigučius. O jei rimtai - visiems žvejams norėtųsi sužinoti, kodėl ministerija (Aplinkos ministerija, - red. past.) meluoja Lietuvos žmonėms apie žvejų, kaip jie sako - „verslininkų“ sumokėtus pinigus žuvų išteklių atkūrimui?
Papasakokit atvirai, kiek 2013-aisiais metais regioniniai departamentai gavo lėšų vien tik iš konkursų laimėtojų? Pajūrio stintų nelieskime. Sufleruoju: vien tik už seliavų žvejybą mokėta iki 10 000 litų už vieną ežerą, neskaičiuojant už kitas žuvis (13 ežerų). Konkurse - virš 40 ežerų. Kur tie pinigai?
Kodėl jau jie nepriskiriami išteklių atkūrimui, pridedant prie Aplinkos ministerijos skelbiamų kelių dešimčių tūkstančių? Taigi, kiek gausim visus sudėtus pinigėlius padalinus kiekvienam tikram žvejui? Ir tada palyginkim su „mėgėjų“ milijonais (įvertinus įrankių našumą). Koks rezultatas?
Lydekai nesvarbu, kiek kainavo kabliukas
Tas pats ir su valstybės biudžeto pildymu. Galima pirkti įrankį ir už 50 litų, galima ir už 500 litų. Plius prabangi apranga, valtis, variklis... Taip ir ne tik du šimtus milijonų apyvartos galima suskaičiuoti. O ir tuos milijonus suneša ne kas kitas, kaip išskirtinai turtingai gyvenantys „mėgėjai“, kurie žvejodami ežere „vobleriais“ už keletą šimtinių, pamatę tinklus, visa gerkle rėkia visai Lietuvai (ir netgi Prezidentei), jog nieko nesužvejojo, nes ežeras išsemtas. Gerbiamieji: lydeka nemato kainos nei ant jūsų „voblerio“, nei ant aprangos, katerio, nei galų gale ant džipo pakrantėje. Ne piniguose esmė, kaip lydeka pasakytų...
Šiaip tema apie „mėgėjų“ priešpriešą mums yra labai plati, todėl šį kartą toliau neplauksim. Jeigu pageidausit, pažadu plaukti toliau. Ir dar būtinai reiktų pridurti: daugiau tolerancijos vieni kitiems. Ežerų ir žuvies tikrai visiems užteks.
Nei žvyno, nei uodegos! Visiems!
Pagarbiai,
Žvejys
