Skaičiuoja nuostolius
Sekmadienio popietę aplinkosaugininkai turėjo nemažai darbo – prie Nevėžio upės sugriuvusi užtvanka užliejo respublikinės reikšmės kelią, apgadino asfaltą, išvertė keletą medžių. Vietiniai nuo kelio rinko vandens išplautas žuvis. Skaičiuojama, kad sugadinta apie 200 kvadratinių metrų asfalto, 70 kvadratinių metrų kelio konstrukcijų – visa tai sutvarkyti gali kainuoti iki 50 tūkstančių litų.
Užtvanka ant Bertašo tvenkinio šalia Nevėžio upės statyta dar 1970 metais. Kaip pasakojo Panevėžio rajono agentūros vedėjas Antanas Gailiušis, užtvanka suręsta kaip pralaida žuvims, kad perteklinis vanduo nubėgtų į Nevėžį.
Švarų upės dugną paverčiame dumblu
Gamtos tyrimų centro Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresniojo laboranto Kęstučio Skrupskelio teigimu, užtvankos upėse jas pakeičia negrįžtamai ir dažniausiai į blogąją pusę. Gamta sėkmingai tvarkėsi be žmogaus statomų užtvankų milijonus metų, o iš pakeistos upės hidrologijos naudos turėdavo tik žmogus.
Jis upės patvenkimą lygina su staigiu žmogaus pasendinimu 30-čia metų: „Kažin ar bent vienas mūsų to norėtume?“ - retorinį klausimą iškelia K. Skrupskelis.
Paklaustas, o galbūt galima būtų įžvelgti ir teigiamą įtaką, kurią upei daro užtvankos, tuo suabejoja: „Teigiamo poveikio upės hidrologijai nėra ir negali būti. Teigiamas poveikis gali būti matomas atskiroms gyvūnų ar augalų rūšims, kurios prisitaikę gyventi ir/ar geriau jaučiasi stovinčiame vandenyje. Pavyzdžiui, vietoje lašišų, gyvenusių upėje, tvenkinyje gyvens karosai, vietoj ankstyvių ar lašalų - atsiras uodų ar dvisparnių vabzdžių. Paprasčiau sakant, švarų žvyruotą ar smėlėtą upės dugną paversime dumblu“, - atvirai kalba specialistas.
Baiminasi didesnių nelaimių
Po įvykio Krekenavoje, griuvus žmonių pastatytai užtvankai, užvirė skaitytojų diskusija. Nemažai žmonių piktinosi, kad avarinės būklės užtvankos kelia grėsmę ne tik vietiniam poilsiautojams, bet ir ūkininkams, jeigu jų žemes užlietų vanduo.
Komentatorius Arvydas situaciją apibūdino kaip itin grėsmingą: „Čia tik pradžia, nes visi hidrotechniniai statiniai (išskyrus hidroelektrines) Lietuvoje - baisios būklės. Jie priklauso savivaldybėms, o tos pinigų neturi. Lygiai tas pats su drenažo sistemomis. Jei pasitaikys vandeninga vasara - pusei ir daugiau derliaus bus viso gero! Keista, kad šių problemų nekelia patys žemdirbiai. Vėliau jau bus vėlu kalbėti. Reikės patiems surasti po 100 mln. kasmet. Pas mus valdžios akys atsiveria tik po didelių nelaimių“, - rašė vyras.
Dar vienas skaitytojas pateikė galimą sprendimą šiai situacijai: „Tokios piktžaizdės neturi oficialių savininkų, tai galėtų Aplinkos ministerija oficialiu viešu pareiškimu kreiptis į gyventojus ir gamtos mylėtojus, kad jie padėtų apvalyti gamtą nuo visokių dambų ir užtvankų, kaip nuo šiukšlių pakrantėse. Tikrai atsiras gamtos mylėtojų, kurie išvalys tas šiukšles, kas netoli savo namų, kas pamėgtose gamtos vietose, nes dabar tai net neaišku, ar radus gamtoje tokią betvarkę galima imtis iniciatyvos“, - viltis į Aplinkos ministeriją dėjo internautas.
Siūloma pirkti užtvanką už 1 litą
Klaipėdos rajono savivadybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vincas Letukas GRYNAS.lt patvirtino, kad iš tiesų situacija su skaitytojos minėta Eketės užtvanka Klaipėdos rajone yra sudėtinga. Norint išvengti ekstremalių situacijų, būtina užtvankoje pažeminti vandens lygį. Dabar jis siekia 13,5 m, užtvankoje sukaupta apie 2 mln. kubų vandens. Ji pradėta eksploatuota 1974-1975 m. Taigi, statiniui iš tiesų reikėtų remonto.
„Yra joje ir skilimų, ir įtrūkimų gelžbetonyje. Mūsų ekstemalių situacijų komisija nustatė, kad tai jau pavojingas statinys ir gavę leidimą pažeminti vandens lygį, pradėsime projektavimo darbus ir pradėsime rekonstrukciją“, - sakė V. Letukas. Anot jo, dėl leidimų išdavimo vargstama jau gerą pusmetį. Aplinkos apsaugos departamentas prašė hidrotechnikos ekspertų išvadų, kurias gauti nebuvo lengva. Kaip aiškina V. Letukas, tokių specialistų Lietuvos mastu nėra daug, o jų paslaugų kainos – didžiulės.
„Problema ta, kad ši užtvanka nėra savivaldybės nuosavybė, jos savininkė yra Raimonda Balnienė, Valstybinio turizmo departamento direktorė. Mes ją raštais pradėjome spausti, kad ji pradėtų kažką daryti – remontuoti, kad užtvanka nekeltų žmonių saugumui problemų. Ji mums parašė raštą, kad sutinka savivaldybei parduoti užtvanką už vieną litą. Savivaldybė gegužės 29 dieną tarybos posėdyje šį klausimą svarstys. Daugiau problemų nusipirkę turėsime, bet kadangi nėra kitos išeities – nėra kam daugiau prižiūrėti be savivaldybės“, - situaciją aiškino V. Letukas.
Užtvankos išardymui priešinasi gyventojai
Eketės užtvankos įrenginiai yra avarinės būklės, todėl galbūt labiau apsimokėtų jų neremontuoti, o tiesiog išardyti? Savivaldybės darbuotojas sutinka, kad tokiu atveju kaštai iš tiesų būtų mažesni, tačiau išardymui priešinasi vietiniai gyventojai.
„Labai didelis gyventojų nepasitenkinimas pakilo, jau buvo žmonės ir pas merą subėgę skųstis vien dėl to, kad norime 4 metrais pažeminti vandens lygį. Žvejai, gyvūnėlių mylėtojai sako, kad tai bus labai blogai. O kad yra grėsmė žmonių gyvybei ir jų turtui – mažiau rūpi“, - kalbėjo V. Letukas.
Anot jo, ši užtvanka buvo statyta tam, kad aprūpintų vandeniu laistymo sistemas, kurios buvo naudojamos daržovių auginimui. Tuo metu toje vietoje veikė „Tauralaukio agrofirma“, kuri daržovių auginimui naudojo patvenkto tvenkinio vandenį.
Vis dėlto nauji gyvenamieji namai dygsta aukščiau, ne visai ant upės kranto. Pakrantėje įsikūrę kolektyviniai sodai. „2005 metais buvo potvynukas ir juos buvo apsėmę iki stogo“, - prisiminė V. Letukas. Jis mena, kad Kretingoje, Padvariuose taip pat trūkus pylimui buvo patvinusi viena nedidelė užtvankėlė.
V. Letukas sako, kad įvykus nelaimei Eketės užtvankoje, kiltų grėsmė Tauralaukyje palei Danės upę pastatytiems naujiems namų kvartalams bei Klaipėdos miesto senamiesčiui, nes Eketės upė įteka į Danę, kuri pasiekia senamiestį. „Yra reali grėsmė, kad kažkuri dalis būtų užsemta“, - patikslino pašnekovas.
Užtvankos savininkė: norėjau dovanoti, bet negalėjau
„Visą laiką ją norėjau padovanoti, bet pasirodė, kad to padaryti negalima, todėl nusiunčiau raštą, kad sutinku už vieną litą parduoti šį statinį“, - situaciją komentavo R. Balnienė.
Anot jos, užtvanka šiuo metu jai yra nereikalinga, niekam nenaudojama, todėl ją ir nuspręsta perleisti į savivaldybės rankas. Užtvanką direktorė teigia įsigijusi prieš maždaug dešimt metų.
„Tais laikais, kai mes ją nusipirkome, aš visai kitką dirbau. Seniai galvojau ką su užtvanka daryti – man sakė, kad tarybos posėdžio metu priims sprendimą. Tikiuosi, kad šiomis dienomis ji ir bus perleista“, - kalbėjo R. Balnienė.
Pašnekovė teigė jokios žemės ir jokių daržų aplink turimą užtvanką neturinti, todėl pagal pirminę paskirtį statytą statinį (laistymo sistemoms) ji neturėjo planų panaudoti: „Ten labai graži vieta. Kažkada galvojau tenai poilsiauti. Nieko daug ji nekainavo, pasiūlė draugai – mes ir nupirkome. Kadangi nieko taip ir nedarėme, o ją reikia ir remontuoti, ir prižiūrėti – sutarėme su savivaldybe ir klausimas išspręstas“, - teigė Valstybinio turizmo departamento vadovė. Pasak jos, jai nėra skirtumo – ar perleista savivaldybei užtvanka bus remontuojama, ar nugriaunama. Jokių papildomų sąlygų ar pageidavimų ji teigė tikrai neturinti.
Siūlo išeitį, ką daryti su avarinės būklės užtvankomis
Skaičiuojama, kad visoje Lietuvoje turime per 1500 užtvankų, didelė dalis jų – avarinės būklės, apie 200 neturi savininkų ir yra apleistos. Kokias išeitis iš esamos padėties galima būtų rasti, kad nepasikartotų Krekenavos atvejis?
Gamtos tyrimų centro specialistas K. Skrupskelis pirma pabrėžia, kad galbūt per anksti būtų teigti, kad užtvanka Krekenavoje buvo pastatyta prastai. Reikia turėti mintyje, kad nuo jos pastatymo praėjo daugiau nei 40 metų, taigi galėjo paprasčiausiai trūkti statinio priežiūros.
„Nors pastatytos užtvankos negrįžtamai ir į neigiamą pusę paveikė ne tik kraštovaizdžio, vandens kokybę, bet ir biologinę įvairovę, visgi gamta per daugelį metų buvo priversta prisitaikyti ir išgyventi, todėl dabartinis jų griovimas vargu, ar duotų laukiamą rezultatą, o ir aplinkos sutvarkymas pašalinus patvanką kainuotų labai daug. Mano manymu, geriausia išeitis būtų "rasti" naujus savininkus šiems statiniams ir aukščiau jų esančioms patvankoms. Savininkas būtų atsakingas už jų priežiūrą, o protingas jų naudojimas galėtų atnešti ir apčiuopiamas pajamas, pavyzdžiui, rekreacinės žvejybos populiarinimas įžuvinant tvenkinį ir pan. pritrauktų gausias Lietuvoje žvejų mėgėjų gretas“, - sakė K. Skrupskelis.
