aA
Įsivaizduokite, jog kad vieną dieną jums artimas žmogus pareiškia, jog daugiau nebevalgys jokio termiškai apdoroto maisto, t. y. jokių virtų, keptų, skrudintų, garuose apdorotų patiekalų. Trumpai tariant, jis pasiskelbia tapsiantis žaliavalgiu. Ką darytumėt?
© Corbis/Scanpix

Normalu, jog laikomės atokiai ir žiūrime įtariai į tai, kas mums yra visiškai nauja. Todėl suraukti antakiai, gūžčiojimas pečiais arba sukiojimas pirštu ties smilkiniu kam nors užsiminus apie žaliavalgystę yra suvokiama reakcija. Blogiau, kai viskas tuo ir pasibaigia. Tad neskubėkim teisti – susipažinkim.

Kas tai yra?

Žaliavalgystė – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją dalį raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 proc.) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedami ar įkvėpti kitų pavyzdžio.

Gyvybės eliksyras

Bernardui; LaPallo'ui rugpjūčio mėnesį sukako 109 metai, tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda - spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas - šviesus ir aiškus. Didžiąją dalį jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti jis pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo.

Tuo metu keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, į kurio sudėtį įeina įvairios lapiniės daržoviės ir vaisiai. Nuo 30-ties ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 metų, Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog jaučiasi tokia sveika ir energinga, lyg būtų būdama dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.

Plinta ir į lietuvių namus

Šiandien Vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą. "Eksperimentas" čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks, pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai bent vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.

Žaliavalgiai renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų.

Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie ją jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes - juk einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas. Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota bei paleista į pasaulį daugintis. Tačiau, geriau pagalvoję, atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?

Užuominos raštuose

Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tuomet Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmondas Bordeaux Szekely'is Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedatės į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“ Tiesa, E. B. Szekely'io darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.

Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai, taip pat kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais.
G. Coccas

Ieško atsakymų

Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas, gydytojas Giuseppe'as Coccas norėjo būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais, jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali. Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O, kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau, keičiantis valgymo įpročiams, keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas yra pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.

Ar galime valgyti viską?

G. Coccas pateikia amerikiečių dietologo Sylversterio Grahamo mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? G. Coccas teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų su juo susidoroti. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, bei teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, G.Cocca'ui atrodo kiek klaidingas. Anot jo, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas, pagal tai, ką iš tiesų, kaip rūšis, gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.

Gamta pasirūpina viskuo

Kitas dalykas, dėl kurio kyla daugybė ginčų ir painiavos, yra mūsų įprotis maisto produktus klasifikuoti pagal turimas maistines medžiagas, t. y. baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines druskas, vitaminus. „Juk toks skirstymas gamtoje neegzistuoja“, – šypsosi G. Coccas.

Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą.

Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus, ir jų nevartojantieji, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo. G. Coccas aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 gramų mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 gramų. Ar yra baltymų duonoje? Jų taip pat yra - 10 gramų. Tai reiškia, jog 200 gramų duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 gramų mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 gramai baltymų. Vaisiuose – kiek? Šiek tiek mažiau nei gramas. Motinos pienas. Kiek jis turi baltymų? Pirmasis mūsų visų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 gramus baltymų, o kiek vėliau, kai vaikas tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 gramo, t. y. šiek tiek daugiau, nei jų yra vaisiuose“.

Rodos, pati gamta mus paruošia pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. G. Coccas tęsia: „Su kuo lyginame, kai teigiame, jog veganiškoje dietoje (kai nevartojamai nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktai bei kiaušiniai) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 gramų, o žmogaus piene jų dalis svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 gramo?“

Iškalbinga organizmo reakcija

Mėsa, pienas, duona, vaisiai ir daržovės. Skirtumas yra ne tik tarp jų, bet ir tarp virto bei žalio maisto. Įdomus klausimas:, ar mūsų organizmas, be skonio skirtumo, supranta, ar mes suvalgėme keptą ar žalią obuolį? Jei supranta, tai kaip reaguoja? Į šiuos klausimus mums atsako šveicarų daktaro Paulo Kouchakoffo atliktas eksperimentas. Jis nustatė, jog kaskart valgant maistą, kuris buvo apdorotas aukštesnėje nei 50ºC temperatūroje, organizme padidėja baltųjų kraujo kūnelių kiekis. Tai vadinama maistine leukocitoze. Leukocitų kiekis, suvalgius to paties, tik termiškai neapdoroto, žalio produkto, išlieka nepakitęs. Taigi suvalgius virto maisto įsijungia organizmo imuninė sistema. Vadinasi, kūnas reaguoja kaip į pavojų. Nors ir būdamas labai stiprus, ilgainiui jis pradeda silpti, o mus pradeda pulti ligos.

Reikėtų paminėti dar ir tai, jog mūsų organizmas, virškindamas suvalgytą maistą, jame esančias maistines medžiagas (baltymus, riebalus, angliavandenius ir t. t.) suskaido. Pavyzdžiui, baltymai suskaidomi į aminorūgštis. Įdomu, kad vaisiuose ir daržovėse aminorūgščių jau yra - tai lyg iš anksto suskaidyti baltymai. Taigi organizmui nereikia papildomai dirbti norint juos pasisavinti, o mes, net ir gausiai suvalgę žalių vaisių ar daržovių, jaučiamės lengvi ir energingi.

Kalbat apie žaliavalgystę ir mūsų organizmą, dar vienas dėmesio vertas elementas – enzimai. Tai medžiagos, būtinos virškinimui ir ląstelių „remontui“. Jų yra mūsų organizme ir augaliniame maiste. Jei augalinį maistą apdorojame aukštesnėje nei 45ºC temperatūroje, enzimai žūva, o mes virškindami turime panaudoti savuosius ir „taip mes apiplėšiame“ savo organizmą, o mūsų ląstelės greičiau yra.

Žaliavalgiai atletai griauna mitus

Pereiti prie vien tik termiškai neapdoroto maisto vartojimo nėra lengva. Jei staiga pakeisite savo mitybos įpročius, galite susidurti su nemalonia detoksikacija. Be to, mes juk labai prisirišę prie savo mitybos tradicijų, todėl net ir daugelis pradedančiųjų žaliavalgių gyvą maistą, bent jau išoriškai, stengiasi paversti panašiu į įprastą virtą ar keptą. Pasaulyje dienos šviesą išvysta vis daugiau ir daugiau įspūdingų žaliojo maisto receptų knygų, į kurias žvelgiant sunku patikėti, jog visa tai pagaminta pačiu paprasčiausiu būdu. Tačiau užtenka vieną kartą pabandyti, kad suvoktume, kaip lengvai gali būti sugriaunami mūsų pačių susikurti mitai.

Skubu jus padrąsinti, jog energijos tikrai nepritrūks, atvirkščiai, nustebsite, o kur gi ji buvo iki šiol. Tai galėtų patvirtinti daugelis žaliavalgių, kurių gretose yra ir pasaulinio lygio atletų. Vienas iš jų – Timas Van Ordenas. Nuo 1998 metų jis atsisakė viso gyvūninės kilmės maisto, o nuo 2004-ųjų, norėdamas pagerinti sveikatą, perėjo prie žaliavalgystės. Šiandien jam 43 metai, bet jis vis dar karaliauja gausybės maratonų lentelių viršūnėse.

34 metų Stefania Licari - gydytoja, dirbanti Londone. Jau ketverius metus ji yra žaliavalgė. Būdama tik mėgėja, neprofesionalė, daugelio nuostabai, ji sugebėjo įveikėti itin sudėtingą, 200 kilometrų ilgio ultramaratono trąsą per Brazilijos džiungles. Ne šiaip sau įveikė, bet užėmė trečiąją vietą moterų grupėje. Stefania nenustygsta vietoje, ji nuolat ieško, kur dar būtų galima išbandyti savo kūno galimybes. Besidomintieji ras ne vieną panašią istoriją. Informacijos yra daug ir įvairios, o prieš leidžiantis į eksperimentus būtina kuo daugiau sužinoti. Svarbiausia - į nieką nepulti stačia galva. Šiame straipsnyje aptariamas dar vienas požiūris į pasaulį, o rinkitės jūs, kaip į tai reaguoti.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Artėjant savaitgaliui: 4 patarimai planuojantiems leistis į žygį gamtoje (1)

Sinoptikai žada, kad po lietingų dienų pagaliau galėsime džiaugtis sausesniu ir saulėtu...

Ilgiau taikstytis su žmonių abejingumu nebegalėjo: ryžosi pakeisti lietuvių mąstymą ir kasdienybę (11)

Aktyvus jaunimas visame pasaulyje siekia atkreipti dėmesį į ekologijos ir aplinkosaugos svarbą....

42 metus su paukščiais dirbantis Vytautas Jusys: sąraše – daugiau nei 780 tūkst. sužieduotų sparnuočių (33)

Ventės rago ornitologinė stotis šiemet švenčia solidų 90-ies metų jubiliejų. Pernai buvo...

Teršiantiems orą numatoma finansinė parama: už ką ir kokių sumų gali tikėtis gyventojai? (85)

Įgyvendinant tarptautinius reikalavimus dėl oro taršos mažinimo, Lietuvoje parengtas Nacionalinis...

Į naują daiktų dalijimosi stotelę kasdien ateina vis daugiau žmonių: ką gero ten galima rasti? (37)

Internetiniuose skelbimų portaluose gyventojai dalinasi žinutėmis apie savo senus baldus, buities...

Top naujienos

Milijonas amerikiečių šturmuos legendinę „Area 51” – kariuomenė perspėja neiti į teritoriją, kurioje yra ginkluotų karių (143)

Daugiau nei milijonas žmonių nusprendė surasti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią „ Area...

Siuntos pristatymas pavirto detektyvu: kurjeris nurūko iš pat panosės (144)

Panevėžiečių šeima, iš Lenkijos užsisakiusi brangių, per 1 000 eurų kainavusių, pirkinių,...

Išleistuves švenčiantys sostinės abiturientai – tarsi nulipę nuo raudonojo kilimo (147)

Trečiadienio popietę Šv. Kotrynos bažnyčioje džiaugsmingai suskambo varpai – šiandien...

Orai: lietus traukiasi lėtai, bet užtikrintai (3)

Ketvirtadienio naktį debesys daug kur užtemdys Lietuvos padangę. Daugelyje šalies rajonų trumpai...

JAV mokslininkės nužudymo Kretoje detalės šokiruoja: du kartus tyčia partrenkta automobiliu, paskui išprievartauta ir palikta (54)

Graikijoje nužudyta amerikiečių mokslininkė Suzanne Eaton buvo išprievartauta, antradienį...

Baltijos jūroje – pavojus, apie kurį žino retas lietuvis: nepastebėjus ženklo gali kainuoti gyvybę (92)

Nors šiuo metu oras jau visai neprimena birželį alinusių karščių, tačiau poilsiautojų...

Karbauskis: keisis mažiausiai keturi ministrai (80)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad atnaujintoje Vyriausybėje...

Rasa Kazėnienė pratrūko: prokuratūrą reikia aptverti tvora ir visi žinos, už ką prokurorai ten sėdi (705)

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoja Rasa Kazėnienė stebisi prokuratūros priimtu...

Ar galite atspėti, kam skirtas šis nuotraukoje matomas daiktas? (16)

Su laikais keičiasi viskas. Istorizmo principas neleidžia praeities žmonių kasdienybės vertinti...