Svečių porelė pradžiugino akį, bet nenustebino. Pirmą kartą jos pasirodė pačioje spalio pradžioje. Žmona išgirdo lauke šaižius, neįprastus klyksmus. Nuo rašomojo stalo pakvietė mane pažiūrėti, ko nesu matęs.
Išties tokių dyvų nebuvau regėjęs: netoli Žvėryno bažnyčios ore rėkaudama vartėsi žalia didelė papūga, vaikoma trijų varnų. Kai papūga įtūpė į aukštą beržą, varnos įsitaisė ant šakos kitoje medžio pusėje. Nematyto žaliasermėgio plunksnuočio atskrido apžiūrėti kėkštas, beržo viršūnėje tuoj atsirado atsargi šarka, iš saugaus atstumo stebinti ateivį. Visi šie paukščiai yra teritoriniai, turintys nuolatinę gyvenamą erdvę.
Į saviškės klyksmus atskrido antroji papūga, o pirmoji pakilo, jai pasirodydama. Viena varna puolė toliau persekioti pailsėjusią auką. Dar kartą pasitvirtino, kad papūga yra kur kas geresnė skraiduolė: kai ji stačiu kampu kirsdavo staigų posūkį, varna tik lankstu sugebėdavo pakeisti kryptį, nešama į šalį išcentrinės jėgos. Naujai atskridusi papūga iš medžio stebėjo mirties lenktynes, tarpais padrąsinamai ar gąsdinančiai klyktelėdama.
Šią istoriją išgirdęs gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad varna apskritai pervertino savo jėgas, nes didelis klausimas, kas išeitų nugalėtoju iš šių paukščių dvikovos: nors varnos snapas didelis, jis daugiau skirtas kirtimui, o Kramerio papūga įsisegusi gali taip sugnybti, kad riešuto kevalą traiško.
Nesunku buvo rasti internete nuotraukų, patvirtinančių, jog Žvėryne pasirodė Kramerio papūgos. Jos yra maždaug balandžio dydžio, bet su ilgesne uodega, ryškiai žalios, snapas raudonas, o patinėliai aplink kaklą turi ryškų raudoną juodą žiedą. Patelių žiedas tamsiai pilkas, arba jo nebūna. Pasak literatūros, jų ilgis – apie 40 cm, vieno sparno ilgis – virš 15 cm.
Nors šios papūgos kilę iš Afrikos nuo pusiaujo šiauriau ir iš pietų Azijos, kur gyvena Indijoje ir aplinkiniuose kraštuose, dabar jos greitai plinta po pasaulį, lengvai prisitaikydamos prie naujų sąlygų. Savo gimtinėse Kramerio papūgos jau seniai įrodė, kad joms priimtina gyventi miestuose.
Labiausiai prie jų atsiradimo naujuose kraštuose ir žemynuose prisidėjo papūgų augintojai, iš kurių jos pabėga arba kurie jas paleidžia, neapsikentę namuose triukšmingo paukščio, kuris, beje, moka mėgdžioti žmogaus balsą.
Anglijoje pirmoji Kramerio papūga pastebėta 1969 m., o 2009 m. jų jau buvo dešimtys tūkstančių, ir dėl žalos gamtai bei žemės ūkiui jos paskelbtos kenkėjomis, kurias galima naikinti be apribojimų. Šie paukščiai nemigruoja, gyvena ten pat kiaurus metus.
Būdama itin protinga ir stipri, Kramerio papūga atima maisto bazę iš vietinių rūšių. Žiemas pakelti jos gali – juk gyvena net Himalajuose, - ypač miestuose, įsitaisę prie šiltų patalpų ar kaminų. O jei norisi medžio – papūga išveja iš namų genį ir užima jo drevę. Kadangi perėti jos pradeda vasario mėnesį, anksčiau už kitus paukščius, papūgos užima geriausias perimvietes.
S. Paltanavičiaus žiniomis, viena Kramerio papūga gyvena aplink Mokslų akademijos biblioteką netoli Katedros, kita – Viršuliškėse prie prekybos centro „Mada“. Dabar atsirado porelė Žvėryne.
Nors gražu į jas pažiūrėti, džiaugtis jų atsiradimu nereikėtų, nes ši invazinė rūšis gali įsigalėti, užimdama vietinių paukščių gyvenamąsias erdves. Jau dabar jos išplitę bent dešimtyje Europos šalių, o ten, kur jų daug, Kramerio papūgos kelia rūpesčių.
„Laisvę papūgoms!“ tegul lieka animacinio filmuko šūkis, neperkeltas į Lietuvą. Džiaukimės savais paukšteliais.
