Atsikratoma milijardais prietaisų
Ispanų režisierė Cosima Dannoritzer dokumentiniame filme „Pirk, vartok, pirk“ iškėlė daug kartų aptartą, bet dėl to ne mažiau opią temą: vertinant viską iš ekonominės perspektyvos, žmonių paskirtis tėra viena – pirkti daiktus, kurių jiems nereikia. Pasak aktyvisto Johno Thackara, padedančio atsirasti aplinką saugančioms inovacijoms, daugelis žmonių supranta, kad reikia kažką keisti, bet politikai juos nuolat ragina eiti į parduotuves, didinti vartojimą, nes tai geriausias būdas ekonomikai kelti. Vis dėlto nuolatinis vystymasis nesuderinamas su baigtiniais Žemės ištekliais.
Jei esate iš tų, kurie supranta, kad reikia kažką keisti, ir svarstote, kokį anglies dvideginio pėdsaką (rodiklis, žymintis anglies dioksido kiekį, kuris išskiriamas įprastos veiklos metu) paliekate, nesutelkite dėmesio vien į automobilio degalų sąnaudas ar energetinį namų efektyvumą. Jūsų pėdsakui taip pat įtakos turi ir vartojimo mastai. Kiekvienas iš naujai įsigytų elektroninių prietaisų didina mūsų pėdsaką, o šių daiktų atsikratymas išpučia jį dar labiau. Žinome, elektronikos prekės neveikia amžinai, o jei veikia ilgiau nei numatėme, galiausiai vis tiek norėsime jas pakeisti dėl technologijų pažangos ar suplanuoto senėjimo. Lietuviai turi tam savą posakį – „morališkai pasenęs“. Juk visada norisi naujausio ir geriausio, ar ne? Dar prieš metus tinklalapis „Green Blizzard“ rašė: „Kiekvienais metais pagaminama 300 milijonų kompiuterių ir milijardas mobiliųjų telefonų, kiekvienas iš jų turi vidutiniškai nuo trijų iki penkerių metų trunkantį tarnavimo ciklą.“ Taigi visi šie milijardai prietaisų kasmet turi būti pakeičiami naujais.
Plukdo į kitus žemynus
Organizacija „Greenpeace“ pastebi, kad daugelis senų elektroninių prietaisų renka dulkes
sandėliukuose, laukdami antrinio panaudojimo, perdirbimo ar išmetimo. Jungtinių Valstijų Aplinkos apsaugos agentūra skaičiuoja, kad ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai kompiuterių, parduotų šalyje, dabar tūno garažuose ir spintose. Kai jie iš ten iškrapštomi, baigia gyvavimo ciklą sąvartynuose, yra sudeginami, arba, gana tikėtina, eksportuojami į besivystančias šalis. Prekės, kurios sukurtos taip, kad ilgai netarnautų, po kelių mėnesių ar metų tampa atliekomis, tiksliau, didžiuliais atliekų srautais, tekančiais iš Vakarų į Rytus ir Pietus.
„Mūsų šalį užplūdo laivai, prigrūsti konteinerių su elektronikos atliekomis. Tai pasenę kompiuteriai ir televizoriai, kurie išsivysčiusiose valstybėse niekam nebereikalingi, – sako Mikas Anane, gyvenantis Ganoje, Afrikoje. Čia milžinišku sąvartynu virto upės išvagotas slėnis. – Anksčiau čia tekėjo nuostabi upė, labai švari, joje buvo be galo daug žuvies. Dabar visa tai pražuvo.“
Ši problema akivaizdi tapo 2004-aisiais, tačiau tada laivai su jūriniais konteineriais, pilnais atliekų, nebuvo nuolatiniai Ganos uostų lankytojai. Po kelerių metų šiukšlių importas tiek išplito, kad konteineriai atvykdavo kasdien - kalbame apie 250–300 konteinerių, pilnų nebeveikiančių kompiuterių ir televizorių.
Vyras renka tame sąvartyne rastas kompiuterių dalis su inventoriniais numeriais ir pildo duomenų bazę su pavadinimais, adresais ir telefonais kompanijų, išvežančių savo atliekas į Ganą. Jis ketina juos pateikti kaip daiktinius įrodymus teisme. M. Anane tam turi pagrindą – tarptautiniai įstatymai draudžia išvežti elektronikos atliekas, bet prekeiviai apeina šiuos draudimus deklaruodami atliekas kaip panaudotas prekes. Daugiau kaip 80 % tokių į Ganą atkeliaujančių elektronikos prietaisų yra nepataisomai sugedę. Tai viso pasaulio išsivysčiusių šalių atliekos.
Užterščiausia pasaulyje
Paaugliai iš vargingų šeimų kompiuterių ir kitų elektronikos prekių sąvartyne ieško spalvotųjų metalų. Jie nudegina kabelių izoliaciją ir pasiima juose esantį varį. Jaunesni vaikai rausiasi atliekose, ieškodami metalų, kuriuos pražiopsojo vyresnieji. Degant plastikui išsiskiria dioksinas.
Besivystančios šalys susiduria su didžiuliais iššūkiais, kurie kyla bandant suvaldyti elektroninių atliekų srautus. Tokių atliekų susidaro tiek dėl valstybių vidinio vartojimo, tiek dėl nelegalaus technikos šiukšlių, panaudotų prekių importo, kurio tariama misija yra sumažinti išsivysčiusių ir besivystančių šalių atotrūkį naujųjų technologijų srityje. Elektronikos atliekos turi pavojingų sudedamųjų dalių, kurios gali neigiamai paveikti aplinką ir žmogaus sveikatą, jei jos nėra deramai surenkamos ir perdirbamos. Tvarkyti atliekas saugiai dėl tinkamos infrastruktūros stygiaus neišeina, tad šiose šalyse pasenusi ir sugedusi elektronika yra laidojama, deginama atvirame ore ar išverčiama į vandenis. Mėgėjiškos ir primityvios rūšiavimo veiklos nėra veiksmingos, smarkiai teršia aplinką ir to imamasi tik tam, kad būtų išgauta norima medžiaga, dažniausiai brangieji metalai, rašo Nigerijos mokslininkai I. C. Nnorom ir O. Osibanjo.
Kad netinkamas atliekų šalinimas labai kenkia aplinkai, gyvas įrodymas yra Guiyu regionas – didžiausias tokių atliekų perdirbimo centras Kinijoje. Čia perdirbamos elektroninės atliekos ir regiono ore nustatytas aukščiausias iš kada nors pasaulyje registruotų dioksino lygių. Baigę savo gyvavimo ciklą kompiuteriai, televizoriai, muzikos grotuvai ir kiti elektriniai prietaisai, dažnai atsidūria Kinijoje ar kitose besivystančiose šalyse ir yra rimta grėsmė aplinkai. Šiuose regionuose menkai reguliuojamos sąlygos, kuriomis elektriniai prietaisai yra ardomi.
Nusėda žmogaus kūne
Teršdami aplinką, neišvengiamai teršiame save: dėl nepakankamai veiksmingų ir saugių būdų tvarkyti elektrones atliekas mūsų kūnuose nuolat daugėja toksinių chemikalų. Ligų kontrolės centras Amerikoje atliko studiją ir išsiaiškino, kad žmogus savyje nešioja vidutiniškai 150 rūšių chemikalų – tai mūsų industrinio gyvenimo būdo „liekanos“.
Ne vien tokie žmonės, kaip Ganos gyventojas M. Anane, bet ir aplinką serginčios organizacijos pasipriešino elektroninių atliekų plukdymui į Aziją ir Afriką. Sėkmingą pavyzdį parodė Bazelio veiklos tinklas. Prieš porą metų ši organizacija sėkmingai užkirto kelią Masačiusetso valstijos kenksmingų elektronikos atliekų plukdymui ir iškrovimui Indonezijoje. Devyni jūriniai konteineriai priklausė verslininkams, vadinantiems save perdirbėjais, tačiau jų veiksmai prieštaravo tarptautinei sutarčiai dėl pavojingų atliekų (Bazelio konvencijai), o taip pat Indonezijos teisei.
Vakaruose, kur pirkimo ir išmetimo ratas įsismarkavęs, taip pat kuriasi vis daugiau aktyvių grupių, šviečiančių visuomenę. Žmonės turi žinoti, kas nutinka seniems išmestiems kompiuteriams ir kodėl vartotojui derėtų būti apdairesniam, atsikratant elektroninių prietaisų. Gyventojai tiesiog nepagalvoja, kad jų elektronikoje ir buities technikoje yra sunkiųjų metalų ir toksinių chemikalų. Masinės gamybos pradžioje šias pavojingas atliekas dar pavykdavo slėpti nuo žmonių akių, tačiau dabar jų tiek daug, kad net nebėra kur dėti, ką jau kalbėti apie slėpimą.
