Nuo šiol norint pamatyti saugomas rūšis nereikės klampoti po glūdų mišką. Einant nauju pažintiniu taku bus galima pamatyti visa tai pamatyti nekenkiant gamtai.
Lentų takas veda iki apžvalgos bokšto, skirto pelkės bioįvairovei stebėti. Toliau jis vingiuoja iki vienintelio Joniškio rajone natūralaus Miknaičių ežero ir jo vakarine pakrante legendomis apipintos atnaujintos koplytėlės link. Nuo jos lentiniu ir sutvirtinto grunto takais galima nukeliauti iki Tyrelio akmens ir buvusios partizanų stovyklavietės.
Šis takas bus atidarytas penktadienį, kovo 13 d. Jame įrengta 11 stotelių, kuriose supažindinama su draustiniu ir jo vertybėmis.
Anot Žagarės regioninio parko direkcijos vyriausiojo specialisto Raimondo Ginkaus, įrengtose stotelėse bus galima susipažinti su draustinyje esančiomis gyvūnų, augalų rūšimis, gamtos ir kultūros paveldo objektais: „Stotelės jau praktiškai yra įrengtos, jose bus galima pamatyti informacinius stendus, kuriuose pateikta glausta informacija su nuotraukomis ir aprašymais. Pirmuosiuose stenduose aprašyta pelkės atsiradimo nuo ledynmečio istorija, aukštapelkės formavimasis prie ežero, vienai iš stotelių bus skirta informacija apie paukščius ir jų rūšis, kitame stende aprašyti specifiniai pelkės augalai. Taip pat draustinyje bus galima rasti informacijos apie ten gyvenančius žinduolius. Toliau takas seks link gamtos paveldo objekto – Tyrelio akmens, ant kurio yra matomi mitologiniai ženklai. Parkas unikalus tuo, jog jis apima ne vien gamtines, tačiau ir kultūrines vertybes. Dabar pilnas pažintinio kelio kartu su lentų taku ilgis siekia 4,5 km.“
Lankytis Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje galima tik pažintiniu taku, lydint direkcijos darbuotojui. Mūšos tyrelio pelkinis kompleksas palyginti vėlai pripažintas kaip vertinga ir saugotina teritorija. Sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo numatyta durpių gavybai. Vis dėlto vėliau suvokta, kad reikia išsaugoti bent dalį unikalaus pelkinio komplekso.
Šį išskirtinį Šiaurės Lietuvos gamtinį kompleksą sudaro aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynai ir šlapi miškai. Jo pietinėje dalyje prasideda Mūšos ir Juodupio upės, rytinėje dalyje telkšo natūralus Miknaičių ežeras ir daug mažų ežerėlių.
Pelkėje veši nemažai saugomų augalų rūšių: baltijinė ir siauralapė gegūnė, raktažolės pelenėlės, paprastoji tuklė. Čia gyvena ir nemažai retųjų paukščių: dirviniai sėjikai, tikučiai, pilkosios gervės, tetervinai, apsistoja migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų būriai. Draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, baltasis kiškis, retų vabzdžių ir roplių rūšys.
„Parke pamatyti gyvūnus yra greičiau laimės dalykas, dažniau galima pastebėti jų veiklos žymes ir pėdsakus, sudraskytą stirną ar kokį kitą žvėrelį, - tai dažniausiai būna vilkų darbas. Sutikus vilką ar panašų žvėrį lankytojams pavojus neturėtų kilti. Jeigu žvėris yra sveikas ir nesužeistas, jis natūraliai vengs žmogaus. Svarbiausiai pamačius laikytis atokiau ir neeiti link žvėries, nes jis tai gali suprasti kaip agresiją. Ypač elniams ir briedžiams rujos metu aptemsta protas ir jie tiesiog praranda baimės jausmą prieš žmogų. Gyvūnai ypač agresyvūs gindami savo jauniklius, tuomet ypač reikia jausti ribą iki kurios galima eiti ir tikrai nepatartina prie jų lysti”, – teigė R. Ginkus.
