Nors norinčiųjų vadintis ekologinės įmonės vardu nestinga, statistiniai duomenys atskleidžia visai kitą situaciją – net apie 80 proc. šalies atliekų keliauja į bendruosius sąvartynus, o sutvarkoma tik 30 proc. netinkamos naudoti elektros ir elektronikos įrangos.
Net 44 proc. visų apklaustų įmonių teigė, kad jų įmonės sprendimui tvarkyti pavojingas atliekas išvis neturi įtakos tai, kad pavojingų atliekų rūšiavimas gali teršti įmonės teritoriją.
„Tokie duomenys atskleidžia, kokios ekologiškos išties yra apklaustosios įmonės. Jos nėra linkusios skirti daug dėmesio su aplinkos apsauga susijusiems klausimams. Viena vertus, daugeliui sunku pripažinti, kad jie nėra ekologiški, todėl viešai paklausti atsako tik teigiamai. Tačiau kita vertus, tarp tokių tikrai gali būti kur kas blogesnis pavyzdys, jei žmogus ar įmonė suvokia esantys nedraugiški aplinkai, tačiau deklaruoja atvirkščiai. Jie paprasčiausiai nesuvokia, kokią žalą daro savo vaikams ir anūkams. Žinoma, veikiausiai yra ir tokių, kurie mano esantys ekologiški, nes perka ekologiškus dribsnius“, - tyrimo rezultatus komentavo „Žalvaris“ viešųjų ryšių vadovė Vita Balaikienė.
Iš viso apklausoje, teiraujantis, kaip įmonės tvarko atliekas, dalyvavo 392 Lietuvos įmonės.
Baimė gali būti stiprus motyvas keisti įpročius
Kol įmones tvarkyti atliekas labiausiai motyvuoja baimė būti nubaustoms, psichologės Genovaitės Petronienės teigimu, baimė kaip motyvas keisti įpročius galioja daugelyje gyvenimo sričių, ne tik versle.
„Įsivaizduokime, kad policija nebegaudo keliuose nieko, lieka tik eismo taisyklės. Įdomu, kiek žmonių iš tikrųjų laikysis tų taisyklių? Reikia labai realistiškai žiūrėti, kokie yra žmonės ir kiek yra tų brandžių asmenybių Lietuvoje. Didesnė dalis jų tikrai tokie nėra ir kuo žmogus moraline prasme yra nebrandesnis, vaikiškesnis, tuo labiau jis priverčiamas kažką daryti tik baimės būdu“, - aiškino psichologė.
Jos teigimu, kol žmonės patys supras, kad būtina elgtis atsakingai, neteršti mūsų aplinkos, mūsų planetai gali baigtis labai blogai: „Bus per vėlu galvoti, kol jie patys supras. Reikia turėti galvoje laiko faktorių, kad šį klausimą reikia spręsti tuoj pat. Tada ir reikia imtis tos priemonės, kuri šiuo metu veikia, o ne tokios, kuri būtų giluminiškai geresnė“, - svarstė G. Petronienė.
Gilinant gyventojų žinias reikėtų skirti dideles lėšas informacinėms kampanijoms, žmones reikėtų ne tik šviesti, bet ir paveikti emociškai. O tai savaime ir kainuoja brangiau.
Ji sako, kad baimės motyvas ilgainiui gali virsti į įprotį. Tai reiškia, kad baudų išgąsdintas verslas ėmęsis ekologiškų veikimo principų ilgainiui savo veiklą modeliuos tik pagal juos ir tai jau nebebus prievartinis dalykas, o tai kas daroma savo noru – iš įpročio.
„Pavyzdžiui, kada žmonės meta gerti? Kai išsigąsta, kad šeima iširs. Arba kada pradeda laikytis dietos? Kai gydytojai pasako, kad kažkas su širdimi darysis ir t.t. Tada žmogus pradeda kažkokį dalyką daryti kažkiek dienų, tarkime, laikosi dietos dvi savaites ar tris mėnesius, paskui jam atsiranda natūralus įprotis, nežiūrint į tai, kad jis atsiranda bloguoju būdu“, - sako G. Petronienė.
Psichologė pabrėžia, kad šalia baudų versle galėtų būti veiksmingas ir paskatinimų principas: „Tos įmonės, kurios labiausiai laikosi (ekologijos - red. past.), apie jas turėtų būti kalbama, kad jos būtų gerbiamos ir paskatinamos kažkokiomis priemonėmis. Tai irgi labai svarbu, o ne vien baudos. Turėtų būti du dalykai“, - sakė pašnekovė.
