„Šeštadienį išrenkant gražiausią parodos šunį bus paskelbti ir sveikinami 2013-ųjų metų geriausi Lietuvos šunys. Jie dalyvavo parodose ir rinko balus visus metus, taigi šitie apdovanojimai jiems labai svarbūs“, - teigė Lietuvos kinologijos draugijos viešųjų ryšių atstovė Aurelija Staskevičienė.
Į geriausiųjų Lietuvos šunų trejetuką pateko ilgaplaukis ir trumpaplaukis Čihuahua bei Kurtsharų veislės šunys.
Į „Litexpo“ parodų rūmus šeštadienio rytą susirinko ir gauruoti, ir kasomis žemę šluojantys, ir visiškai beplaukiai. Ir šeimininkams krūtines siekiantys ir tokie, kurie didžiąją dalį parodos laiko praleido saugioje šeimininko saujoje.
Atklydę blusos nežino, ką veikti
Meksikos plikųjų šunų veislyno savininkė Ilona Vaitkienė ramino, jog šie šunys ištveria ir lietuvišką -20 ° C šaltį. Tiesiog tuomet šunelis visus reikalus lauke „susitvarko“ per maždaug 5 minutes. Norint pasivaikščioti ilgiau, augintinį reikia aprengti.
„Parodai nieko nereikia ruoštis – ateini ir dalyvauji“, - šypsojosi moteris, laikydama glėbyje vieną jauniausių veislyno gyventojų.
Meksikos beplaukiai – itin seni, dar actekų laikais auginti šunys. Senosios tautos juos laikė šventais, tačiau šventumas daliai keturkojų ir atsirūgo – kai kas tikėjo, kad ligas pagydyti galima valgant šunelių mėsą.
Laimei, veislė sėkmingai išliko iki šių dienų.
„Ar tai ir blusos jų nepuola?“, - pasiteiravo priėjęs vyras.
„Ne, kaip ir erkės neįsisiurbia. Užlipa, nesupranta, ką čia veikti, ir nulipa“, - juokėsi I. Vaitkienė.
Dėl grožio - 48 valandos
Kitas neįprastos išvaizdos šuo, į parodą atkeliavęs iš Latvijos – tai šeimininkės Marinos Klementjevos Flamandų buvjė veislės patinas.
GRYNAS.lt teiravosi Marinos, ar nesudėtinga prižiūrėti tokį kudlotą šunį.
Moteris dėstė, jog šunys, kurie atlieka funkciją, kuriai ir buvo išveisti – gano avis, atrodo visai kitaip. Šiandieninių keturkojų protėviams apie parodas nebuvo ko svajoti – jie visuomet buvo susivėlę, ant ilgos barzdos likdavo maisto likučių, o kaimo gyventojai juos laikė purvinais šunimis, nukirpdavo – mašinėle, kartu su avimis. Užtat savo keturkojį ruošiant parodai viešniai iš kaimyninės Latvijos teko geras dvi paras šukuoti, vėliau jį dar keturias valandas kirpo trys kirpėjai.
Moteris jau 43-ejus metus – šunų draugijoje. Pirmąjį keturkojį ji įsigijo 16 –os metų už pinigus, padovanotus jai gimtadienio proga. Ir prieš gerą 15-a metų Belgijoje pastebėjo šiuos gauruočius – Flamandų buvjė veislę.
Tuo metu šiems šunims buvo kerpamos ausys ir uodega.
„Prieš maždaug 8 –erius metus šiuos šunis atvežė ir į Latviją. Tuomet nusipirkau šios veislės šunį. Tas šuo dabar jau senas ir du kartus tapęs Europos čempionu. Štai šis, su kuriuo esu šiandien – dar jaunas, tačiau tikiuosi, kad viskas eisis gerai, jis jau turi aukštų įvertinimų“, - vylėsi M. Klementjeva.
Patinai - dėl grožio, patelės - dėl apsaugos
Moteris taip pat paneigė mitą, kad tokie šunys dėl užkritusių gaurų beveik nieko nemato.
Paklausta apie veislės charakterį Marina tiesiog mosteli ranka į viso interviu metu ant grindų gulintį keturkojį.
„Na, kaip jums atrodo? Nors jei čia būtų patelė, ji būtų judresnė, stengtųsi pabėgioti aplink. Nes ji turi saugoti savo teritoriją. Na, o patinas, kaip ir visi labai gražūs vyrai, turi saugoti pats save“, - atsisveikindama juokavo viešnia iš Latvijos.
Iki laimės tetrūksta 400 šunų
Parodoje pristatyti ir vis dar oficialiai veislių sąraše neįtvirtinti Lietuvių skalikai. Tačiau šie šunys, pasakojama, žinomi dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, itin vertinti medžioklėse ir itin sargūs. Šiandieniniai skalikai kildinami iš išnykusių lietuvių skalikų porūšių: lietuvių ogarų, lietuvių sunkiųjų ir kuršo skalikų bei kitų.
Lietuvių skalikų veislyno „Girios gausmas“ vadovas Mantas Milinavičius su keturiais augintiniais ringe skynė gerus įvertinimus.
Vyras pasakoja jog veislę jau pripažinę kai kurios kaimyninės šalys – estai, latviai, rusai, baltarusiai. Taip pat – Lietuvos kinologų draugija. Tačiau iki oficialaus pripažinimo, trūksta šių šunų skaičiaus – Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 600, o kad veislė būtų įregistruota Tarptautinės kinologų federacijos – reikia 1000.
Anksčiau šie šunys buvo taip vertinami, jog vienas lietuvių skalikas kainuodavo visą tarnų šeimą.
Medžioklėje žvėris atpažįsta iš šuns lojimo
Paklaustas, ar lietuvių skalikus vis dar dažniausiai laiko medžiotojai, vyras paprieštarauja, jog biglis, suomių laika ar netgi auksaspalvis retriveris – medžiokliniai šunys, tačiau šiandien jie dažnai yra tiesiog šeimos kompanjonai.
„Tiesiog lietuvių skalikų veislę išsaugojo medžiotojai. Jie išliko todėl, kad juos laikė medžiotojai. Buvo išvengta hibridizacijos su kitomis veislėmis“, - pasakojo M. Milinavičius.
Prie skalikų išsaugojo kruopščiai dokumentaciją apie ją rinkęs Adolfas Kuzavinis, vėliau tikslesnį veislės standartą aprašė Vytautas Klovas, taip pat Lietuvos kinologų draugijos teisėjas Antanas Grinius. Šiuo metu A. Grinius padeda kurti veislės aprašymus FCI (Tarptautinei kinologų federacijai). Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ėmė rengti specializuotas Lietuvos skalikų parodas ir jos organizuojamos iki šių dienų.
„Atvažiuoja pas mane svečiai, jų vaikas 4-erių metų paėmė šunį už nosies, pražiodė ir paėmė už liežuvio. Sako – „parodyk man krūminius dantis“. Šuo tiesiog pasimuistė, nuėjo atsigulė į kitą vietą. Tada vaikas paėmė už uodegos ir patraukė kokią 20 centimetrų – šuo tiesiog atsistojo ir nuėjo į trečią vietą. Taigi – puikus įrodymas, kad jie labai draugiški su vaikais. Jei nepratini prie žmonių – būna geras sargas, praneša apie svetimus“, - kalbėjo R. Barzdenis.
R. Barzdenis pasakojo, jog medžioklėje iš šuns balso pukiausiai galima atspėti, kokį žvėrį jis veja. Jei paprastas amsėjimas: tai bus lapė, stirna ar kiškis, jei stipresnis, storesnis – bus elnias ar šernas.
Į medžiokles važiuoja ir šunų pademonstruoti
Augintinis yra R. Barzdenį išgelbėjęs nuo sunkių sužalojimų – kai stambus šernas medžioklėje prisiartino pernelyg arti, smulkus keturkojis stojo ginti šeimininko.
„Tai – fiziškai stiprus šuo, galintis sulaikyti ir stambų žvėrį“, - kalbėjo Lietuvos skalikų augintojų asociacijos prezidentas.
„Butent baltarusių ir ukrainiečių jie nuo senų laikų buvo vertinti dėl balso melodingumo. Sekdami pėdsakus jie loja plonu balsu, pribėgus stambesnį žvėrį – pasikeičia balsas. Šiaip jau, skalikai buvo išvesti medžioti stambiems kanopiniams – stumbrams, taurams, briedžiams. Dabar dažniau medžiojami šernai, tačiau pukiai veja ir zuikį. Puikiai seka ir kraujo pėdsakais – ne prasčiau nei bavarai ar hanoveriai – kur jau yra tam specializuotos veislės“, - pasakojo M. Milinavičius.
Vyrai neretai sudalyvauja kitų būrelių medžioklėse vien tam, kad pabūtų su šunimis gamtoje.
„Jie medžioja, o mes...mes – lojam, kaip aš sakau. Tai – savotiška šunų reklama. Nes ir patys žmonės dar nelabai iki šiol žinojo, kaip tie lietuvių skalikai atrodo. Dabar jau sako – o, lietuvių skalikai atvažiavo“, - atskleidė M. Milinavičius.
Parodoje buvo apdovanoti trys kinologai – Antanas Grinius, V. Klovas ir E. Tijušas - padėję išsaugoti ir puoselėję Lietuvos skalikų veislę.
„Tai atsidavę medžioklinių šunų veislių, o ypač lietuvių skalikų, puoselėtojai. Lietuvių skalikų veislės formavimasis dar labai trapus. Taip, jie veisiami ir padeda medžioti, bet jų nėra daug – juos labai vertiname“, - kalbėjo A. Staskevičienė.
