Švedijos ambasadorė: yra sričių, kur su lietuviais varžytis būtų sunku

Trejus su puse metų Vilniuje gyvenanti Švedijos ambasadorė Cecilia Ruthström-Ruin sako, kad Lietuvai, norinčiai pasiekti aukštą piliečių sąmoningumo lygį, reikia daugiau laiko ir daugiau ryškių asmenybių, rodančių pavyzdį. Ambasadorė taip pat atskleidė matanti neišnaudotą Lietuvos potencialą ir įvardijo sritį, kurioje lietuviai švedams būtų sunkiai įveikiami.

Išskirtiniame GRYNAS.lt interviu Švedijos ambasadorė sutiko pasidalinti Švedijos patirtimi žvejybos, medžioklės, žaliųjų iniciatyvų, atsinaujinančios energetikos ir aplinkai draugiško gyvenimo būdo srityse.

- Ambasadore, kaip jūs įvertintumėte lietuvių sąmoningumą aplinkos taršos, vartojimo, žaliųjų iniciatyvų, draugiško aplinkai gyvenimo būdo srityse? - GRYNAS.lt paklausė Cecilia Ruthström-Ruin.

- Ką matau gero ir įkvepiančio, tai - augantis dėmesys šiems klausimams. Per 3,5 metų, kai gyvenu Vilniuje, pastebiu didėjantį susidomėjimą atliekų rūšiavimu, daug įmonių noriai dalyvauja žaliosiose iniciatyvose. Susidomėjimas auga ir ambasada turi daug galimybių apie tai pasakoti žmonėms. Pavyzdžiui, Švedijos ambasada turi karikatūrų parodą „Facing the climate“, tai - jungtinė švedų ir lietuvių karikatūristų paroda, keliaujanti po Lietuvą. Kiekvieną kartą atidarydami parodą diskutuojame šiomis temomis.

Mano šalyje šios temos yra vienos pagrindinių politiniuose debatuose, ypač rinkimų metu. Beveik visos politinės partijos varžosi tarpusavyje siūlydamos ambicingus žaliosios politikos planus. Pirmą kartą Vyriausybėje turime ir Žaliosios partijos (MP) atstovų. Jeigu paklaustumėte jaunų žmonių Švedijoje, kokie yra jų lūkesčiai ateičiai, tikėtina, kad jie būtų susiję su tuo, kokioje planetoje jie norėtų gyventi ateityje. Švedijoje, ko gero, tokių žmonių būtų daugiau nei Lietuvoje, bet susidomėjimas šiomis temomis sparčiai auga ir čia.

- Kokius pagrindinius skirtumus matote tarp Lietuvos ir Švedijos, kai kalbame apie būtinybę saugoti planetos išteklius, mažiau vartoti, daugiau perdirbti ar panaudoti resursus pakartotinai. Spėju, kad Švedija šiose srityse lyderiauja?

- Pagrindinis skirtumas tas, kad Švedija daugiau laiko dirba šiose srityse. Lietuva atgavo nepriklausomybę tik prieš 25-erius metus. Sovietiniais metais jūsų minėti klausimai nebuvo vykdytos politikos dalis, o žalieji judėjimai prasidėjo kartu su Sąjūdžio judėjimu. Švedijoje žmonių sąmoningumas augo nuo 7-ojo dešimtmečio, todėl pokyčiai yra milžiniški, jie buvo integruoti į daugybę visuomenės gyvenimo sričių, susieti su šalies ateities perspektyva. Už šiuos klausimus nėra atsakinga vien Aplinkos ministerija, Švedijos Vyriausybė nori, kad klimato ir aplinkosaugos klausimai būtų integruoti į visus politinius sprendimus. Taip pat skatina visuomenę prisidėti prie resursų taupymo. 

Pavyzdžiui, visos ambasados turi turėti aplinkosaugos planus, kurie detaliai nurodo, kaip bus diegiama žalioji politika kasdienėje veikloje. Toks reikalavimas keliamas visoms valstybinėms institucijoms, be šios programos negalima vykdyti veiklos. Lietuvos institucijos tokios tvarkos dar nėra įdiegusios, tačiau manau, kad tai netolimos ateities perspektyva. Tai yra puiki galimybė ir verslo įmonėms, nes klimato ir aplinkosaugos aspektų integravimas į kasdienę veiklą yra susijęs ne tik su socialine atsakomybe, bet ir šalies konkurencingumo didinimu.

Pokyčiai turi vykti mąstyme, pradedant nuo mažų vaikų. Švedijoje turėjome galimybę išugdyti žmonių sąmoningumą nuo pačių mažiausių šalies gyventojų. Tiek darželiai, tiek ir mokyklos ėmėsi aktyvaus vaidmens, ugdydamos vaikus, kad jie, grįžę namo, papasakotų tėvams, kad nebegalima gyventi taip, kaip iki šiol gyvenome ir reikia keistis.

- Taigi jūs manote, kad Lietuvai reikia tik daugiau laiko?

- Taip, ir dar reikėtų aktyvių žmonių, savo gyvenimu rodančių pavyzdį. Švedijoje Žalioji partija (MP) ilgą laiką buvo parlamentinė partija ir tik dabar pirmą kartą jos atstovai išrinkti į Vyriausybę. Kitos partijos taip pat įtraukia aplinkosaugos, „žalius“ klausimus į savo politines programas. Manau, kad šiuos pokyčius skatina ir būtinybė – to nebus galima išvengti ateityje. Tai yra vienas svarbiausių klausimų, susijusių su išlikimu ateityje, todėl tam turime skirti pakankamai dėmesio.

- Pakalbėkime apie brakonieriavimą. Tai Lietuvoje yra itin aktuali problema. Turime griežtas baudas už nelegalią žvejybą ir medžioklę, tačiau vis tiek tokių pažeidimų pasitaiko. Kokia situacija Švedijoje?

- Turiu pripažinti, kad nesu šio klausimo ekspertė, tačiau pasižiūrėjau, kokios taisyklės galioja Švedijoje - jos kitokios nei Lietuvoje. Teisę medžioti suteikia licencija. Žemių savininkas gali medžioti nuosavoje žemėje arba kažkieno kito žemėje gavus sutikimą. Kalbant apie žvejybą, jeigu ketinama žvejoti su tikslu parduoti žuvį, reikia gauti licenciją. Jei žvejojame mėgėjiškai, keturiuose pagrindiniuose valstybiniuose ežeruose arba vandens telkiniuose, kurie susisiekia su jūra, leidimų nereikia, tačiau yra taikomi žuvų limitai, taip pat reglamentuota, kokiais žvejybos įrankiais gali būti žvejojama. Visuose kituose vidaus vandenyse reikalingas mėgėjiškos žvejybos leidimas - žvejo bilietas.

Šiaurės Švedijoje medžioklė ir žvejyba yra labai populiarios. Pavyzdžiui, prasidėjus briedžių medžioklės sezonui, žmonės pasiima laisvadienių iš darbo ir lanko specialius kursus, kur mokoma kaip laikyti ginklą, kaip šaudyti, po kursų baigimo suteikiama teisė medžioti – medžiotojo bilietas. Tai labai populiaru. Statistiškai Švedijos gyventojams tenka gana didelis medžioklės ginklų skaičius.

Žinoma, pasitaiko pavienių atvejų, kai žvejojama ar medžiojama nelegaliai, bet tai nesulaukia žiniasklaidos dėmesio. Daugiau dėmesio politiniuose debatuose susilaukia vilkų medžioklės problema. Yra įvairių nuomonių dėl jų medžioklės ir apsaugos galimybių. Kalbant apie žvejybą, vyksta didelės diskusijos dėl žuvų išteklių mažėjimo globaliu mastu. Bet tai daugiau susiję su pramonine žvejyba.

- Jūs užsiminėte, kad švedai mėgsta žvejoti ir medžioti, o kaip dėl grybavimo ir uogavimo? Ar tai tarp vietinių populiaru?

- Tai yra populiaru, bet, nemanau, kad galėtume varžytis su lietuviais. Esu girdėjusi kelis lietuvius, gyvenančius Švedijoje, sakant, kad Švedijoje pilna grybų ir uogų, bet jie nerenkami. Švedų šeimos turi tradicinių vietų, kur jos grybauja ar uogauja, tačiau tai nėra toks nacionalinis sportas kaip čia, Lietuvoje (juokėsi - red. past.). Renkamos ir mėlynės, o, pavyzdžiui, šiaurėje labai populiarios tekšės – tai lyg nacionalinis šalies turtas. Taip pat gyvuoja pramoninis uogų rinkimas. Ši industrija, per uogų rinkimo sezoną sulaukia daug uogautojų iš kitų šalių, nes nėra pakankamai vietinių rinkėjų. Mano vaikystėje buvo labai populiaru uogauti vasaromis. Uogų rinkimas ir grybavimas taip pat minimas ir liaudies pasakose vaikams. Žinoma, mes neturime „Grybų karo“, bet yra pasakų apie berniuką, renkantį mėlynes miške, daug liaudies folkloro ir dainų, kurias iki šiol dainuoju savo vaikams. Taigi tai yra dalis mūsų šalies tradicijų.

- Lietuviai dažnai važiuoja į Švediją ar Norvegiją žvejoti, nes kalbama, kad ežeruose ir upėse pilna žuvies, kuri vietinių nelabai domina. Kiek tame yra tiesos?

- Švedija yra didelė šalis – taigi turime labai daug ežerų ir upių. Šalyje gyvena apie 9 mln. žmonių, o dydžiu ji artima Prancūzijai. Tai reiškia, kad žuvies pakaks visiems.

- Kita aktuali tema, kalbant apie aplinkosaugą, - atsinaujinantys energijos šaltiniai. Kaip plačiai jie naudojami Švedijoje?

- Taip, šie ištekliai iš tiesų plačiai naudojami. Kiek man žinoma, Švedija užima lyderiaujančios šalies vaidmenį šioje srityje Europoje. Paskutiniais duomenimis, 51 proc. energijos yra pagaminamas iš atsinaujinančių šaltinių. 1970-1980 m. 80 proc. energijos buvo gaunama iš iškastinio kuro. Prieš kelerius metus ši dalis siekė 35 proc., dabar, tikėtina, kad dar mažiau. Aštunto dešimtmečio pasaulinė ekonomikos krizė labai paveikė švedų visuomenę ir buvo pagrindinė atsinaujinančios energetikos augimo priežastis. Tada įvyko pokytis – pradėta ieškoti alternatyvių energijos šaltinių, taip pat norėta energetinio saugumo, todėl orientuotasi į skirtingus energijos šaltinius.

Didžiausią dalį atsinaujinančių energijos šaltinių Švedijoje sudaro biokuras. Tai sudaro apie 60 proc. atsinaujinančios energijos šaltinių ir apie ketvirtį nuo bendrai sunaudojamos energijos. Tai didžiulis šuolis, stebimas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Taip pat naudojamos ir perdirbtos atliekos, kadangi tai yra puikus energijos šaltinis. Dalį jų net perkame iš užsienio, kur atliekos nesunaudojamos.

Esu girdėjusi kelis lietuvius, gyvenančius Švedijoje, sakant, kad Švedijoje pilna grybų ir uogų, bet jie nerenkami. Švedų šeimos turi tradicinių vietų, kur jie grybauja ar uogauja, tačiau tai nėra toks nacionalinis sportas kaip čia, Lietuvoje.

Cecilia Ruthström-Ruin

Lietuva turi didelius miškų masyvus, taigi biokuras yra didelis Lietuvos atsinaujinančios energetikos potencialas.

Švedijoje taip pat gaminama vėjo ir saulės energija. Švedijos gamtinės sąlygos yra palankios hidroenergetikos vystymui. Negaliu įvardinti tikslių duomenų apie hidroenergetiką, bet manau, kad tai yra svarbi dalis, sudaranti apie 25 proc. visos suvartojamos atsinaujinančios energetikos.

Švedai sąmoningai naudoja energetinius išteklius namų ūkiuose. Šalies gyventojai skatinami domėtis, kokios rūšies elektros energiją perka. Tai atidžiai seka ir didžiosios įmonės ir ateityje skirs vis daugiau dėmesio. Taip pat labai svarbus yra energetinis efektyvumas – tiek ir namų ūkiuose, tiek ir verslo sektoriuje.

- Švedijos ambasada vykdo nemažai žaliųjų iniciatyvų. Žinau, kad turite dviračius, kuriais naudojasi darbuotojai, taip pat antrus metus organizuojate žingsnių iššūkį „Step challange“, kurio esmė – kasdien kuo daugiau nueiti ir tokiu būdu prisidėti prie aplinkos taršos mažinimo. Kokių dar iniciatyvų turite, kaip stengiatės prisidėti prie aplinkos tausojimo?

- Žaliųjų iniciatyvų tikimasi iš kiekvienos švediškos organizacijos – svarbu turėti žaliąją politiką, kuri būtų integruota į kasdienę darbinę veiklą. Turime mąstyti, kaip galime nuolat prisidėti prie išteklių tausojimo ir savo ekologinio pėdsako mažinimo. Mes visi bendrai dalinamės šia atsakomybe. Negalime laukti, kol kažkas kitas ims ir padarys sprendimus, turime patys mąstyti, ką galime padaryti dabar ir sukurti savo veiksmų planą, kaip tai įgyvendinsime.

Švedijos ambasadoje rūšiuojame atliekas, sekame elektros suvartojimą, naudojame 36 proc. „žaliosios“ elektros ir turime įsidiegę automatinius šviesos jungiklius. Viską, kas gali būti perdirbama, perduodame atliekų perdirbimo įmonėms - lemputes, baterijas, elektronikos įrenginius, popierių ir pan. Kai kažką perkame, irgi galvojame apie išteklių taupymo principą, tarkime, jeigu mums reikia įsigyti automobilį, pagrindinis jam keliamas kriterijus – kad būtų mažiau taršus nei dabar turimas. Tai nėra labai dideli dalykai, tačiau darome tai, ką galime padaryti.

Taip pat ambasadoje turime ir dviračių. Aš užaugau važinėdama dviračiu. Kadangi Vilniuje gyvenu rezidencijoje visai čia pat, jeigu tik galiu to išvengti, nesėdu į automobilį – renkuosi ėjimą pėsčiomis arba važiavimą dviračiu. Pagalvojome, kad tarp darbuotojų yra žmonių, kurie į darbą važiuoja autobusu, bet jeigu reikia kur nors vykti darbo metu, jie taip pat gali naudotis dviračiais, užuot važiavę taksi. Tai labai praktiška, bet kartu ir sveika, draugiška aplinkai ir yra komandos kūrimo elementas. Tą patį galiu pasakyti ir apie žingsnių varžybas „Step Challange“ - tai gali daryti visi, nes nereikia jokios specialios įrangos, yra sveika, be to, gali varžytis pats su savimi, galima pasitikrinti, kiek daug tu judi, kada nejudi ir pan. Šiuo būdu mes prisidedame prie taršos mažinimo. Pernai varžėmės su kitomis Švedijos institucijomis, o šiemet nusprendėme šia idėja pasidalinti su Lietuva.

- Ačiū už pokalbį!