Ūkininkas sakė čia matęs ne vieną įspūdingo ilgio roplį. Benediktas – supratingas ir gamtą mylintis žmogus: jau reikėtų teritoriją tvarkyti naujo derliaus belaukiant, tačiau jis sakė dar palauksiąs ir paglobosiąs nekviestus įnamius.
Pasak gamtininko Selemono Paltanavičiaus, šiuos roplius paprastai privilioja suverstų lapų, šiukšlių, lentgalių krūvos, šalia kurių sužėlusi vešlesnė žolė ir yra daugiau drėgmės, be to, ir maisto – pelių, varlių.
Jeigu kam nors nepatinka šių roplių kaimynystė, geriausias būdas juos išvilioti – įvesti tvarką. Jei nebus jiems malonios aplinkos, žalčiai bus priversti iškeliauti. S. Paltanavičius teigia, kad žalčiai žmonėms nieko bloga nedaro. Lietuviai juos nuo seno ypač mylėjo ir saugojo, tikėjo jų saugančia ir globojančia galia.
Žaltys - namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, buvo laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Todėl žalčiai buvo laikomi namie, maitinami. Žalčio globa, jo prielankumas susijęs su turtu, gausesniu derliumi. Ten, kur būna žaltys, jis atneša palaimą, tų namų gyventojai būna laimingi.
