Prieš savaitę miške rastas sužeistas ežiukas atrodė taip, lyg jo dienos jau būtų suskaičiuotos: iškritusiais spygliais, su žaizdomis ant odos naktinis gyvūnas drebėdamas gulėjo kaitinamas saulės.
Sekmadieninė iškyla po Panerių regioninį parką prasidėjo įprastai. Tas pats siauras keliukas pro medžių proskyną, nedidelė kalva ir už jos prasidedantys pėsčiųjų takeliai – aš, draugė ir mūsų šunys patenkinti bidzeno šalia mintinai žinomu maršrutu. Tačiau vos įžengus į mišką abu šunys užsispyrę sustojo ir, žiūrėdami į šalikelę, nesiliovė amsėti. Ant žolės prie pat kelio susirietęs į kamuoliuką gulėjo ežiukas.
Su dygliuotuoju gyvūnu šunys jau buvo susitikę ne kartą – vakarais vaikščiojant miškuose jų pratipena gana daug. Tačiau paprastai pamatę šunis jie stengiasi kuo greičiau pasitraukti iš kelio, o saugodamiesi pavojaus į kamuoliuką riečiasi tik jiems priėjus visai arti. Šįkart ežiukas buvo kitoks. Kol draugė atokiau nuvedusi palaikė šunis, kad jie negąsdintų mažylio, apžiūrėjau jį iš arčiau. Panašu, kad ežį buvo ištikusi nelaimė – jis atrodė lyg praplikęs, lopais spyglių visai nebuvo, o ant plikos odos matėsi žaizdos. Vidury dienos gulėdamas saulės svilinamoje vietoje, kas šiems gyvūnams taip pat neįprasta, jis visas drebėjo.
Pakėliau ežiuką nuo žemės. Jis visai nesipriešino ir savo spyglių nešiaušė. Jo letenėlės taip pat buvo nukentėjusios po kažkokio nutikimo – kai kurie nagai buvo nulaužyti, trūko poros pirštų. Galbūt ežys susidūrė su kokiu nors plėšriu gyvūnu ar pateko po automobilio ratais.
Pasvarstėme, kad gal reikia ežiuką palikti, kur radome, tačiau kai paėjome kiek toliau ir atsisukome, jis vis dar gulėjo ten pat visas drebantis. Apsisukusios pasiėmėme ir parsinešėme namo. Jis ramiai gulėjo ant rankų ir lyg specialiai pasitaisydavo taip, kad spygliai per daug nebadytų rankų.
Grįžus reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau. Atsiminiau, kad Grynas.lt buvau skaičiusi istoriją apie moterį, ežiuką slaugiusią žiemą. Dar kartą susiradau straipsnį, pasižiūrėjau, kad jį reikia šerti mėsa, be to, negalima duoti pieno. Gerai, kad pasitikslinau, nes kažkodėl, turbūt prisiminus vaikystėje matytus filmukus, atrodė, kad ežys turėtų labai mėgti obuolius.
Teko eiti apsipirkti. Šiek tiek jautienos – ligonio maitinimui ir kartoninė dėžė jo būstui. Vietinio turgelio prekeiviai, sužinoję, kam reikalinga dėžė, suskubo ieškoti kuo geresnės, nesuplyšusios ir su tvirtu dugnu. Atsisveikindami palinkėjo sėkmės ir paprašė kitą kartą atėjus papasakoti, kaip viskas baigsis.
Dėžėje įkurdintas ežiukas praėjus pusdieniui po truputėlį ėmė atsigauti. Įdėjus jautienos gabaliuką, iš pradžių nedrąsiai jį pauostė, tačiau netrukus jau šlamštė jį lyg būtų seniai nieko burnoje neturėjęs. Pasistiprinęs gyvūnėlis jau išdrįso apžiūrėti savo dėžutę ir iš jos iškeltas pavaikštinėjo po kambarį, net nebijodamas jį smalsiai stebinčio šuns.
Per kelias dienas, po truputį maitinamas, šiek tiek pasivaikščiodamas ežiukas visai atsigavo. Galiausiai, kai vieną naktį jis pats sugebėjo išlipti iš dėžutės ir pasislėpti po vonia, liko tik pripažinti – nors spygliai neataugo, tačiau žaizdos užgijo ir jis jau pakankamai stiprus grįžti į natūralią aplinką.
Vakarui atėjus nunešiau jį į tą patį mišką ir paleidau beveik ten pat, kur radau – tik šiek tiek toliau nuo gatvės. Kurį laiką jis dar pabuvo nejudėdamas, lyg nesuprasdamas, kad vėl yra miške, tačiau netrukus pradėjo uostinėtis aplinkui ir galiausiai nubėgo į miško gilumą.
