1100 km iš Lietuvos per Lenkiją ant žemaituko, svilinant 35 laipsnių karščiui ir keliaujant asfaltu. Koks žmogus tai ištvertų? O žirgas? „Iš kartos į kartą lietuviai kaupė žemaitukuose savo meilės ir polėkio galią, o dabar leidžiame, kad jie vergautų neprotingiems žmonių įgeidžiams“, - sako gražiausius gyvenimo metus žemaitukų išsaugojimo darbui paskyrusi ir mokslinį vardą iš šios veislės tyrimų apgynusi dr. Valė Macijauskienė.
Neregėta ištvermė
„Vidurdienį termometras pavėsyje rodė jau 35 laipsnius karščio, todėl jojant asfaltuotu keliu buvo daugiau nei karšta. Žirgus ir raitelius gelbėjo šaltas vanduo, bet palaiminga vėsa trukdavo labai neilgai“, - rašoma paskutinio žygio su žemaitukais į Lenkiją dienoraštyje.
Dar džiaugiamasi, kad nors nujota mažiau nei praėjusiais metais, bet šiemetiniai 1100 kilometrų prilygsta beveik dukart ilgesniam keliui iki Juodosios jūros. „Mums teko sunkus išbandymas - karštis ir asfaltuoti keliai. Nežinau, kokios veislės žirgai išlaikytų tokią kelionę, ir tai dar kartą įrodo žemaitukų unikalumą. Apie tai mes vėl garsiai pranešėme visame pasauliui“, - kalbėjo žygio organizatorius Giedrius Klimkevičius.
Žemaitukų ištvermingumas nustebino ir veterinarijos gydytoją Liną Petrylienę, kuri prisipažino netikėjusi, kad kasdien jojant asfaltu žirgai neims šlubuoti: „Jiems neprilygsta niekas. Per naktį pailsėję žirgai veržte verždavosi lėkti tolyn. Kaltinimus žirgų kankinimu žeriantiems kritikams galiu labai atsakingai pasakyti - jie nebuvo kankinami“, - tikino gydytoja.
Raitelis Antanas Narmontas tapo vieninteliu žygeiviu, kurio žirgas be poilsiadienių nubėgo visą kelią iki Juodosios jūros ir Krokuvos, rašoma dienoraštyje.
Pernai lietuviai ant žemaitukų jojo iki Juodosios, šiemet devyni raiteliai surengė „Meilės žygį Valdovų keliu“ Krokuvos link. Žemaitukų žirgais keliaudami žygeiviai tikino gaivinantys bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją ir primenantys legendinį Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės kelią ir suaktyvinti darnų kaimyninių šalių bendravimą.
Per aštuoniolika dienų raiteliai senuoju Jogailaičių keliu įveikė daugiau nei 1000 kilometrų.
Kur organizatorių atsakomybė?
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Šiaulių universiteto docentė, dr. Valė Macijauskienė tokius romantiškus žygių aprašymus ironizuoja: „Buvo lietuvių, kurie net lageriuose ištvėrė ir gyveno toliau. Ar turim džiaugtis, kad esame ištvermingiausia tauta pasaulyje? Ir šiais laikais nemažai mūsų jaučiasi lyg nuvaryti žemaitukai.“
Kas tai yra nuvarymas? Tai būklė, kai gyvybiškai būtini poreikiai tenkinami saikingai, kai kurie ir visai netenkinami, o darbo krūvis ir jo trukmė - nesaikingi.
Tai fiziologija, bet veikia ir psichinis faktorius. „Žemaitukuose per kartų kartas genetiškai užkoduotos ne tik puikiausios savybės, bet ir mūsų protėvių meilė. Jie ateina pas žmogų su meile ir pasitikėjimu, atiduodami visą save. O ką šiuo atveju daro žmogus? Acha, ištvėrei ir dar žvengi, dar nešlubuoji - varom toliau. Ištversi tą etapą, bus kitas - dar sunkesnis. Deja, žemaitukai susiduria su didžiausiu šių dienų išbandymu - žmonių nejautrumu, puikybe, savanaudiškumu ir nemokšiškumu“, - vardija dr. V. Macijauskienė.
Anot jos, arklių ištvermė metodiškai gali būti nustatoma tik ištvermės varžybose, kur galioja griežtos taisyklės ir griežta nepriklausomos komisijos žirgų sveikatos kontrolė. Anksčiau nedalyvavę žirgai negali iš karto bėgti didelių atstumų. Tomis pačiomis sąlygomis lyginamos kelios veislės, vedami oficialūs protokolai, nelaikomi paslaptyje žirgų sveikatos rodikliai: kraujo tyrimai, pulso po krūvio atsistatymo laikas.
„O ką visuomenė žino iš praėjusio žygio? Kur tie rezultatai? Kokie pernai metais imtų kraujo mėginių duomenys? Kur dokumentai, kiek ir kokių pašarų buvo sušerta žirgams kelionės metu, kaip jie reabilituoti po kelionės?“ – vieną po kito klausimus žeria specialistė.
Kiek laiko ir kokiais metodais žirgai buvo ruošiami kiekvienam žygiui, kaip individualaus paruošimo skirtumai išryškėjo ar neišryškėjo kelionės metu? „Manau, kad už visuomenės pinigus pajodinėję, turėtų visuomenei atsakyti bent į elementariausius klausimus, - įsitikinusi pašnekovė. - O ar kas nors gilinosi kokios kumelės Alsetos kritimo tikrosios priežastys, o ne vien plika diagnozė? O kam rūpi, kad net 4 metų arkliai buvo imami į žygius, kad vienas iš jų krito dar žygiui neprasidėjus?“
Taigi, žygeivių pasakojama istorija kai kuriuos faktus nutyli. „Beje, dėl pačios istorijos menka pastaba jos žinovams: būtent Lietuvos ir Lenkijos unijos metais prasidėjo didžiausias žemaitukų veislės nykimas“, - pastebi dr. V. Macijauskienė.
Ką perduosime ateities kartoms?
Žygeiviai stebisi žemaitukų ištverme, nors pirmiausia turėtų stebėtis jų kantrybe, nes iš tikrųjų žemaitukų veislė dar negali parodyti tikrosios savo ištvermės, kadangi visai neseniai buvo sunykusi iki 42 arklių, skaičius atskleidžia mokslininkė. Dabar šis skaičius 10 kartų didesnis, bet kasmet gimsta ne daugiau 50 kumeliukų, juos auginantys ūkiai neskatinami ir nekontroliuojami,- apgailestauja pašnekovė.
„Kažkodėl nei ministrams, nei žygių organizatoriams žemaitukų auginimo sąlygos, selekcija ir veisimas neįdomu. Bet, kad būtų ant ko joti ir kuo pasipuikuoti – reikia. Jei taip ir toliau, būsim paskelbę pasauliui ir numarinę tikrąją žemaitukų veislę“, - perspėja dr. V. Macijauskienė.
Kaip atrodo ir kuo pasižymi tikras žemaitukas? „Mano moksliniai ir populiarūs straipsniai, monografija, išsaugojimo programos ir strategija laisvai prieinami kiekvienam internetu. Kaip ir edukacinis filmas, laida Gustavo enciklopedijoje, parengti mano medžiagos pagrindu. Kai kurios frazės jau tapusios liaudies folkloru“, – juokauja docentė.
Reikia suprasti fiziologiją
Kaip atskirti tikrą žemaituką nuo jo imitacijos? Kaip atskirti fiziškai ir psichiškai sužalotą nuo gerai besijaučiančio? Gyvybės ir meilės energija trykšta iš sveiko žemaituko, spindinčios ir meilios, o ne užgesusios akys. „Jau nekalbu apie sukritusį kūną ir panarintą kaklą. O kas išmatuos ir įvertins, ką jaučia arklys po tokių žygių sąnariuose, raumenyse? Kaip įtakojama jo neurohumoralinė sistema?“ – klausia dr. V. Macijauskienė.
Gerai auginami žemaitukai ūgiu užauga trejų metų. Tačiau pilną jėgą įgauna tik šeštaisiais gyvenimo metais“, - šių žirgų fiziologiją atskleidžia specialistė.
Tik nuo septynerių metų prieš tai nuosekliai, kryptingai ir protingai treniruotas žemaitukas gali būti įtraukiamas į vis sudėtingesnius išbandymus iki apskaičiuotos ir individualias arklio galimybes nepažeidžiančios ribos.
„Keturmečių ir menkai treniruotų arklių ėmimas į žygius yra niekaip nepateisinamas. Kaip ir nepateisinami neatsakingai rengiami, jokios mokslinės, praktinės ar išliekamosios vertės neturintys žygiai su neįkainojama, brangintina, vienintele tokia mums pasaulyje žemaitukų veisle“, - akcentuoja dr. V. Macijauskienė.
Pašnekovę guodžia faktas, kad yra žmonių, ūkių nuoširdžiai besirūpinančių žemaitukais, sudarančių jiems geras augimo ir treniravimo sąlygas. „Jų meilė nesuvaidinta ir be reklamos. Kol žemaitukai turi tokius draugus, viltis, kad kita karta mokės mylėti ir gerbti žemaituką, išlieka“, - nepraranda optimizmo dr. V. Macijauskienė.
