Kaip ir praeitą sykį, su Jurga ir jos vyru Ričardu tinkamės jaukiuose jų namuose Žvėryne. Mane vėl pasitinka entuziastingai nusiteikusi jų kalytė Juma. Nieko nelaukę plikome arbatą ir skubam šnekėti, nes Jurgai greitai reikės lėkti į šokių treniruotę.
Jurga ir Ričardas jau daugel metų yra gamtos fotografijos entuziastai. Išnaršę ne vieną dešimtį užsienio valstybių ir galintys drąsiai tarti, kad lengviau išvardinti Lietuvos vietas kur jie dar nebuvo, negu kur buvo. „Juokaujame, kad Lietuvoje turime tarsi šnipų tinklą – jei tik kas pamato retesnį paukštį ar gyvūną, iš karto skambina mums ir nieko nelaukę viską metam ir lekiam fotografuoti“, - pasakoja R. Anusauskas. Pora jau išleido du fotografijos albumus ir pusė lūpų išsiduoda, kad greitai pasirodys ir trečiasis, bet šiandien pokalbis ne apie tai.
„Atsiminiau vieną įvykį. Su Evelina buvom sutarę vykti į prekybos centrą apsipirkti. Kol Evelina rengėsi man paskambino Ričardas ir pasakė, kad pastebėtas retas paukštis už 100 km. Viską staigiai metėm ir išlėkėm. Kol dukra dažėsi aš jau būdama pakeliui jai skambinau ir pasakiau, kad teks apsipirkimą nukelti“, - papildo vyro teiginį Jurga.
Žiūrint į internete publikuojamas ir įvairiai linksniuojamas Jurgos nuotraukas, kuriose ji su puošnia suknele ir aukštakulniai bateliais sukasi ant šokių parketo, sunku ir patikėti, kad ji taip pat mielai renkasi karinį kamufliažą, šokių batelius išmaino į botus, o šokių salę į pelkę. Sutuoktiniams išbandymai nebaisūs – jie patys leidžiasi po klampias pelkes, šąla speige ir merkiami lietaus kantriai sėdi ir laukia to vienintelio dėl kurio jie aukojasi – paukščio ar gyvūno.
Tačiau stengtis verta. Po kelių valandų ėjimo klampiomis pelkėmis pora atsiduria salelėje, o aplink juos jau vyksta tetervinų tuoktuvės. Jas stebėti - laimė, kurią patiria ne kiekvienas gamtos mylėtojas.
Šoka pirmą kartą
Jurga neslepia – šokti ji pradėjo tik šią vasarą: „Niekada nebuvau šokėja, nemėgau šokti ir mieliau tik žiūrėdavau į šokėjus nei būdavau tarp jų, bet gavusi pasiūlymą sutikau. Tada dar nežinojau kodėl, bet žinojau, kad man to reikia. Pasiklioviau intuicija, kurią išsiugdžiau dirbdama su laukiniais gyvūnais. Nei kiek dėl to nesigailiu, nes sąlytis su šokiais suteikė galimybę man labai pasikeisti“.
Vasarą pora buvo suplanavusi kelionę į Afriką, bet likus kelioms dienoms Jurga patyrė labai rimtą stuburą traumą – buvo pažeistas stuburo diskas. Neklausydama draugų raginimų atsisakyti kelionės ir ilsėtis Lietuvoje Jurga tik atšaudavo: „kai priešais mane bėgs leopardas – kaip mat visos ligos ir traumos išgaruos“, ir buvo teisi. Jau būdama Afrikoje ji susilaukė pasiūlymo šokti, o Afrikoje patirti įspūdžiai suteikė jėgų greičiau pasveikti ir kuo greičiau pradėti mokytis šokio meno.
„Jeigu mano partneris atvyksta į treniruotę 10 val., tai aš apšilinėju nuo 8. Dar nei vienos repeticijos nebaigiau pirma. Dažniausiai jis pasako „Gal jau gana?” Kai jau kažko imuosi – darau tai iki galo“, - užtikrintai pasakoja J. Anusauskienė.
Nors vasarą pora taip pat nesėdėjo kojų sudėję ir nuolat kažkur keliavo fotografuoti, visgi šokių pamokos atėmė liūto dalį Jurgos dienotvarkėje: „Niekur toli nebekeliavom. Daugiausia fotografavom Lietuvoje ir šiek tiek Baltarusijoje. Dar pradžioje bandžiau fotografiją ir šokį padalinti per pusę, bet dabar šokiams skiriu daugiau laiko“. Moteris per daug nesijaudina – ji žino, kad šis projektas tik laikinas, o fotografija niekur nepasitrauks, priešingai – ji taps kokybiškesnė.
„Aš visad sakiau, kad muzika mane išmokė ne tik klausyti, bet ir girdėti, o fotografija ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Dabar galiu pridėti, kad šokis mane išmokė ne tik judėti, bet ir jausti. Tas iš karto pasimatė ir fotografijose. Nebenoriu statiškų, kaip vištų, paukščių, noriu, kad jie darytų judesį, būtų plastiški, tarsi šoktų“, - prideda Jurga. Ir tikrai. Lyginant Ričardo ir Jurgos fotografijas galima jose įžvelgti skirtumus.
Nerimauja dėl gamtosaugos
Šiek tiek kreipiu pokalbį į šalį. O kaip Lietuvos gamta laikosi? Dažnai ir ilgai lankantis gamtoje tikrai matote kažkokius pokyčius? Abu susižvalgo ir vienbalsiu sutinka – jie šiek tiek nerimauja.
„Važiuojant keliu viskas atrodo vienaip, bet vos įeini giliau į mišką ir pamatai, kad ten jo paprasčiausiai nėra. Sunku įvertinti kirtimus Lietuvos mastu, bet kai kas kelis metus vis apsilankai tose pačiose vietose pamatai, kad jos neatpažįstamai pasikeitė. Vietoj buvusių girių želia tik sodinukai arba krūmynai“, - vienas per kitą pasakoja sutuoktiniai.
Ričardas ir Jurga kelis kartus pabrėžia, kad visai kitokia padėtis Baltarusijoje. Ten laukinės gamtos išlikę daug daugiau. „Jeigu pas mus pavienes stirnas pamatai, tai ten jų kaimenės laksto. Daug paukščių, kurie pas mus labai reti, ten daug dažniau sutinkami. Žinoma, Baltarusija daug didesnė, mažiau urbanizuota, bet ir medžiotojų ten kur kas mažiau“, - aiškina R. Anusauskas. Jis nekaltina dėl visų negandų Lietuvos medžiotojų, bet pabrėžia, kad ir jų kaltės esama. „Jūs tik pažiūrėkite kiek yra medžiotojų bokštelių mūsų pamiškėse“, - priduria Jurga.
Abu gamtos mylėtojai jau daug kartų minėjo, kad šiuo metu Lietuvos gyvūnai ir paukščiai keliasi į miestus, nes čia jiems tampa lengviau išgyventi negu gamtoje. Jiems jau ne kartą teko fotografuoti retus paukščius Vilniuje, nors ankščiau jų niekada čia nebūtum sutikęs.
Sveika konkurencija
Nors Jurgai šokiai dabar pirmoje vietoje, bet fotografija eina koja kojon. „Būna koks filmavimas kitam mieste, tai nusižiūriu kokias stirnas ir jau kitą dieną mauname su Ričardu jų fotografuoti“, - pasakoja Jurga.
Ir visgi, jeigu tektų rinktis tarp šokio ir fotografijos, ką rinktųsi? „Nemėgstu tokių ultimatumų. Nesirinkčiau. Bandyčiau suderinti ir turėti abu. Tai jau yra mano asmenybės dalis, tai yra tai kas aš esu. Be vieno ar kito būčiau kitokia ir nepilna. Norint, viską įmanoma suderinti. Aš visą gyvenimą turėjau daug veiklos ir viskam atrasdavau laiko. Tu gali pykti ant valdžios, ekonomikos, darbdavio – ko tik nori – vis tiek esi atsakingas pats. Pats turi imtis to ko nori ir siekti tai ko tau reikia ar tai būtų karjera, meilė ar koks pomėgis. Negalima sėdėti rankų sudėjus ir kažko tikėtis. Pakartosiu – norint, viską įmanoma suderinti ir viską spėti“, - rimtu veidu dėsto būsima šokių projekto dalyvė.
Šokių projekte Jurgai teks konkuruoti su kitais dalyviais. Teks iškęsti didelį dėmesį, kartais ir nemalonias replikas, o gali pasitaikyti ir „drabstymosi purvais“, bet ji nesijaudina: „Lietuviai labai mėgsta žodžius konkuruoti ir konkurencija, bet pamiršta ką iš tiesų šis žodis reiškia. Iš lotynų kalbos jis verstųsi, kaip „eiti greta“. Niekada šito nepamirštu. Ypač kartu fotografuodama kartu su Ričardu“.
„Žmonės dažnai klausia, kaip čia taip yra? Kodėl jūsų brandas vadinasi „Ričardo ir Jurgos Anusauskų fotografija“. Bet iš tiesų tai taip ir yra. Fotografuodami mes nuolat keičiamės fotoaparatais, objektyvais, netgi baterijomis ir atminties kortelėmis. Grįžus ir susikėlus labai sunku atsirinkti kuri yra kieno. Dažniausiai to net nesistengiame daryti, todėl ir rašome abiejų vardus. Be to, mes nuolat fotografuojame kartu. Tai mūsų santykių dalis, todėl ir nuotraukas vadiname abiejų vardu“, - priduria Ričardas.
Pora neslepia, kad fotografuojant tarp jų vyksta ir sveika konkurencija. „Eidami greta“ jie ieško savo kadrų. Niekada jie nebūna vienodi. Kol vienas žiūri iš vieno kampo, kito kampas pasirodo tinkamesnis, nuotrauka įspūdingesnė, įdomesnė, geriau atskleidžianti gyvūno būdą, kasdienybę. Kuris padarė tą nuotrauką kartais akivaizdu vos į ją pažiūrėjus, kartais – beveik neįmanoma. Neskaitant to, pora vargais negalais atrinko kiekvienas savo kadrus. Internete didelio dėmesio susilaukė Jurgos ir jos partnerio Andriaus fotosesija. Ją DELFI skaitytojai lygino su V. Šapranausko ir J. Jurkutės fotosesija. Bet mums rūpi gamtos fotografija. Grožis – skonio reikalas, bet tiesiog smalsumo vedami norime palyginti Ričardo ir Jurgos gamtos fotografijas ir valiūkiškai paklausti – tai kurio nuotraukos gražesnės?
Ričardo nuotraukos:
Jurgos nuotraukos:
VIKTORINA. Teisingai įvardinkite Ričardo ir Jurgos nuotraukose užfiksuotus gyvūnus ir paukščius. Pirmam teisingai atsakiusiam nuotraukų autoriai padovanos savo nuotraukų albumą. Atsakymus siųskite grynas@grynas
