Kiekvieni užkariautojai pirmiausia siekia sunaikinti silpnesnės tautos kultūros ir gamtinį paveldą - niekina tautos tradicijas ir istorinius paminklus, menkina jos gimtąją kalbą, sudarko gražiausius gamtos kampelius. Kapodami stambiausias ir patvariausias tautinių tradicijų šaknis, užkariautojai visais laikais siekė mus išugdyti beveidžiais ir lengvai valdomais. Tokių žmogystų, nežinančių nei savo Tėvynės, nei Tėvų, nei kas jie patys, rankomis paprastai daromi patys juodžiausi darbai.
Įvairiausiomis priemonėmis ir pretekstais buvo draskomos mūsų gimtosios sodybos, iškertamos šimtametės šventosios girios, o žmonėms sudaromos sąlygos tik išgyventi, bet ne gyventi. Taip buvo viduriniais amžiais, sovietmečiu, iš dalies tęsiasi ir dabar.
Taigi, neatsitiktinai šiandien, kai daugelis Europos tautų didžiuojasi tūkstantmečiais rašytiniais istorijos šaltiniais, savo protėvių žygdarbiais ir puoselėja kiekvieną savo gimtosios žemės, savo gamtos kampelį, mums – priešingai: iki šiol primenama, neva, lietuviai per amžius tebuvo vyžotų žemdirbių tauta. Juk tokia nuostata žadina „pažemintojo ir nuskriaustojo“ sindromą, kuris stiprina tą prakeiktą nuolankumą, baimę didžiuotis savo tauta ir šalimi, baimę bendrauti, atverti vienas kitam savo sielas. Taip buvo atimama meilė artimui ir tikėjimas ateitimi, paliekant mumyse tik tuščią sielą. Mes tiek susvetimėjome, kad nebemokame mylėti ne tik savo artimo, bet net ir patys savęs.
Dar blogiau – pradėjo rastis tokių, kurie, apleidę savo tėvų sukurtą ir puoselėtą dvasinį pasaulį, pamiršę senąsias, iš gamtos kilusias tradicijas ir papročius, pradėjo garbstyti svetimšalius iš rytų ir vakarų, laukdami kol iš jų rankų pažirs „šlamantys“...
Bet ar mes iš tiesų tokie? Juk remdamiesi, dabar jau prieinamais Vakarų Europos, Rusijos, Bizantijos, arabų, skandinavų ir kitais gausiais bei neginčijamais šaltiniais, galime atsekti bent trijų tūkstančių metų senumo praeitį, o paskutinė Lietuvos okupacija dar kartą įrodė, kad mes genetiškai nesame menkesni už kitus. Gal dar patvaresni. Nepaisant valdžios draudimų ir represijų, visada rasdavosi tokių, kurie net tolimoje tremtyje, net mirdami nuo bado ir šalčio išsaugojo savo tėvų ir protėvių tradicijas, papročius. Šiandien turime dėkoti likimui, kad visais laikais atsirasdavo tokių žmonių kaip Vaižgantas, Maironis, Valančius, kad šalia visada buvo žmonės, kurie nuolat mokė mus reikiamu metu atverti vienas kitam savo sielas ir sujungti jas bendram siekiui.
Didelį indėlį, puoselėjant senąsias gamtiškąsias lietuvių tradicijas, įdėjo Ramuvos ir Žygeivių judėjimai, kad savo darbą tyliai dirbo šimtai kuklių mokytojų, skiepijusių į vaiko širdį meilę gimtosios šalies gamtai ir papročiams. Juk bendra, vienu metu visoje šalyje švenčiama šventė, bendrai išgyventi šeimos, kaimo ar visos tautos žemiški rūpesčiai – tai yra mūsų iš gamtos kilęs kultūrinis palikimas, kurį mes privalome ne tik toliau saugoti, bet ir kuo geriau panaudoti idant išliktume, stiprėtume. Būdami laisvi, mes privalome ne tūpčioti apie iš svetimų šalių atklystančių netikrų pranašų skvernus, ne laukti į miną svaidomų „saldainiukų“, tikėti ateitimi, gėriu, meile artimui ir puoselėti savo gimtąją žemelę.
Dabar, įpusėjant trečiajam Nepriklausomybės dešimtmečiui, pamirškime mus persekiojusias blogybes ir jų nešėjus. Verčiau atsisukime į gamtą, kaip kad darydavo mūsų protėviai ir bent jau Naujųjų Metų naktį, pamiršę beprasmius ginčus, apsidairykime išėję į lauką – kaip gražu! O kaip ramu ir gera žiemą apsnigtame miške prie žaliaskarių eglių, po senų ąžuolų šakomis...
Tad pakelk galvą, lietuvi, ir pažvelk į pasaulį atmerktomis akimis, atverk širdį artimui. Juk tik draugėje galėsime drąsiai žengti koja kojon su seniausiomis pasaulio valstybėmis! Suprask, kad nė viena tauta neatiduos Lietuvai geriausio savo ginklo - patirties, kaip išlaikyti paveldą, pirmauti ir, galiausiai leisti aplenkti ją pačią. Tik mes patys, pažinę save nuo pat ištakų ir supratę savų tradicijų ir papročių, pagrįstų meile gamtai ir artimui, prasmę, galėsime išlikti tvirti ir nepalaužiami.
Nepamirškime, kad ne tik Europa mums, bet ir mes jai reikalingi, bet supraskime, kad būsime įdomūs kitiems tik tol, kol sugebėsime išsaugoti savo genetinį, kalbinį ir kultūrinį paveldą, trumpai sakant, kol sugebėsime išlikti savimi. Neskubėkime aklai, neįsitikinę, kad tai mums tinkama, taikyti užsienio šalių patirties sau, mokėkime susilaikyti nuo skubotų sprendimų, bet ir neskubėkime beatodairiškai atmesti visko, kas nepatinka – juk reikia dar daug ką pažint ir suprasti...
Juk šiandien mes dar jaučiamės kaip vaikučiai pabėgę nuo auklės ir mus akina užsienietiški blizgučiai, tačiau netruks ateiti diena, kai atsitokėsime ir gero žodžio mums prireiks labiau nei duonos kasdieninės.Tad, pakelk galvą, atverk širdį artimui ir – kantrybės, lietuvi!
