Lietuvoje kailinius žvėrelius – audines, lapes, šinšilas – augina daugiau nei 100 smulkių ar stambesnių ūkių, daugiausiai jų – Kauno, Utenos, Lazdijų ir Šiaulių regionuose.

Pasak žemės ūkio ministrės Virginijos Baltraitienės, valstybė remia šio ar kitų alternatyvių verslų kūrimą kaimuose – taip siekiama stabdyti emigraciją, kurti naujas darbo vietas. Parama teikiama jauniems ūkininkams, smulkiems ūkiams, lėšų galima gauti ir iš kaimo plėtros programos.

„Jauni žmonės norintys kurtis kaime galbūt ne visada nori užsiimti pieno ūkiu ar penimų galvijų auginimu – tam reikia ir didesnių plotų, ir didesnių tvartų. Tad jaunam žmogui yra tokia alternatyva kaip šinšilų auginimas“, – sakė žemės ūkio ministrė V. Baltraitienė.

„Taip išlaikomi tie žmonės, kurie dar motyvuoti, nori pasilikti, čia gyventi, nori kurti savo būstą, auginti vaikus, mokyti juos ir tai yra labai svarbus dalykas“, – sakė Seimo narys Ričardas Sargūnas.

Lietuviai kailinius žvėrelius auginti išmoko iš Lenkijos augintojų. Tačiau šinšilų auginimo sąlygos iki šiol nebuvo tirtos, skirtingai nei, pavyzdžiui, audinių. Šinšilų gerovė Lietuvoje paremta tik jų augintojų patirtimi.

„Kuo mažesnis gyvūnas, tuo jis yra jautresnis, ir tą mes turime studijuoti, nes genetika ir mityba yra dominuojantys veiksniai, kurie nulemia produkcijos kokybę. Žinių (apie šinšilų veisimą) yra labai ribotai ir tos žinios yra sukauptos daugiausiai mūsų augintojų“, – pasakojo LSMU veterinarijos akademijos dėstytojas Prof. Paulius Matusevičius.

„Kaip ir visur, taip ir auginant šinšilas, reikia žinių. Gyvūnas – ne daiktas, jį reikia prižiūrėti ir apie jį žinoti“, – pasakojo šinšilų augintoja Diana Grudzinskienė.

Skaičiuojama, kad brangiakailių eksportas Lietuvos ekonomikai kasmet atneša daugiau nei šimtą milijonų eurų. Lietuvos augintojai konkuruoja su Lenkijos, Rusijos ir Vengrijos ūkiais.

Brangiakailių auginimo verslas ir jo pagalbiniai verslai Lietuvoje sukuria apie 4 tūkstančius darbo vietų.