Iš pradžių buvo visko
GRYNAS.lt žurnalistai, atvykę į Lenkijos skalūnų dujų žvalgybos platformas, visai šalia jų pamatė nuo seno stovinčius namus, o už aikštelių tvoros – žemės ūkiui naudojama žemė. Žygaičių kaimo bendruomenei toks vaizdas, ko gero, prilygtų košmarui, tačiau Lenkijoje padėtis visai kitokia.
Visgi Pamario vaivadijos, kurioje yra daugiausiai skalūnų dujų žvalgybos gręžinių, maršalka Mieczyslawas Strukas aiškino, kad ir Lenkijoje iš pradžių tvyrojo įvairių baimių. Ir prireikė nemažai vietos valdžios pastangų, kad jos būtų išsklaidytos.
Be to, jis teigė, kad kai kurie nuogąstavimai iš tiesų pasitvirtino, o galiausiai maršalka žurnalistams paaiškino, jog iš pradžių skalūnų dujų žvalgybos procesas nėjo kaip per sviestą.
„Iš pradžių viskas atrodė ne taip gražiai kaip galėjo atrodyti. Skalūnų dujų patirtis ne visada yra gera. Žvalgyba prasidėjo nuo konfliktų ir avantiūrų. Taip įvyko, nes JAV investuotojas neatsižvelgė į vietinių gyventojų interesus. Buvo norima primesti savo sąlygas žemės savininkams“, - teigė M. Strukas.
Ir čia pat jis išskyrė keletą esminių problemų, su kuriomis buvo susiduriama žvalgybos pradžioje. Pirmas dalykas, į kurį maršalka atkreipė dėmesį, – tai vietos gyventojų bauginimas, siekiant išgauti sutikimą jų žemės valdose ieškoti skalūnų: „Tam tikri darbuotojai gąsdindavo, kad jei žmogus prieštaraus žvalgybai, atims jo žemę. Nors vadovaujantis Lenkijos teise taip būti negali, žmonės bijojo.“
Įvardijo ne tik pliusus, bet ir minusus
M. Strukas įžvelgė ir daugiau problemų, susijusių su investuotojo atėjimu. Viena tokių – sunkiasvorė technika gadina kelius, kuriais naudojasi vietos bendruomenė. Tačiau šios problemos nebeliko, kai investuotojas įsipareigojo ne tik prižiūrėti kelius, bet ir pagerinti jų būklę juos išasfaltuojant.
Dar vienas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį vietos valdžios atstovas, – triukšmas, kylantis dėl pastovios sunkiasvorės technikos judėjimo ir gręžimo. Vis dėlto, pasak jo, tai yra laikini nepatogumai, kurie vietos gyventojų pernelyg neišgąsdino.
Kaip bebūtų, skalūnų dujų paieška, anot Pamario vaivadijos maršalkos, turi žymiai daugiau pliusų nei minusų. Ir vietos valdžia, suprasdama paieškų naudą, darė viską, kad padėtų Vyriausybei.
Visoje Lenkijoje yra 69 žvalgybos gręžiniai. Tačiau kol kas nei viename iš jų skalūnų dujų gavyba nevyksta. Kaip teigė M. Strukas, tik atėjusių investuotojų nuotaika buvo kur kas geresnė. Manyta, kad skalūnų yra žymiai daugiau.
„Keli investuotojai jau pasitraukė. Priežasčių mes nežinome. Vieni iš jų paaiškino, kad telkinių neapsimoka eksploatuoti dėl geologinių aplinkybių – dujų per daug nebuvo. Dalis investuotojų atvažiavo su mintimi, kad skalūnų dujų telkiniai yra labai perspektyvūs – tokie kaip JAV. Bet taip nėra. Vienas investuotojas pasitraukė į Rusiją. Mes nežinome, ar taip galėjo nutikti dėl spaudimo iš „Gazprom“. Vis dėlto reikia žinoti, kad skalūnų dujų telkiniai Lenkijoje yra bent 1000 metrų giliau nei JAV“, - aiškino maršalka.
Gąsdino taip pat kaip ir Lietuvoje
Visgi lenkai po pirmųjų nesėkmių nenuleidžia rankų ir toliau bando ieškoti skalūnų dujų telkinių. Tam pritaria M. Strukas, pabrėžęs, kad viena iš rimčiausių problemų, su kuria buvo susidurta žvalgybos pradžioje, – sąmoningas vaivadijos gyventojų nuteikinėjimas prieš šių dujų paiešką. Norint užgesinti energetinę nepriklausomybę galintį padidinti projektą priešiškos jėgos metė didžiulius pinigus antireklamai.
Vietos gyventojams reikėjo atsakyti ir į dar vieną klausimą: iš kur bus paimamas žvalgybos procesui reikalingas vanduo? Šis klausimas aktualus, kadangi į gręžinius turi patekti didžiulis kiekis vandens. Tačiau gyventojai nurimo, kai jiems geologai paaiškino, kad aplinkiniai vandens telkiniai nenuseks, o geriamojo vandens tikrai nepritrūks. Specialistai tuomet sakė tiesą – vanduo Pamario vaivadijoje tikrai nenuseko.
Ko gero, dar labiau netoli Baltijos jūros esančioje ir turistų lankomoje vaivadijoje gyvenantiems žmonėms rūpėjo, ar geriamasis vanduo nebus užterštas sveikatai ir aplinkai pavojingomis cheminėmis medžiagomis.
„Į gręžinį leidžiamas vanduo, sumaišytas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis, kurios sudaro tik nuo 0,5 iki 1 proc. Tai yra labai mažas kiekis. Taip pat skeptikai klausė, kur bus dedamas iš gręžinio sugrąžintas vanduo. Žmonėms reikėjo paaiškinti, kaip vyks jo saugojimo ir valymo procesas“, - dėstė M. Strukas.
Jis teigė labai greitai supratęs, kad atsiribojant nuo vietinių bendruomenių priešiškumas skalūnų dujų žvalgybai tik augs. Todėl neliko kitos išeities kaip tik nuolat kalbėtis ir po kelis kartus atsakinėti į tuos pačius klausimus.
„Prieš tris metus pastebėjau, kad be dialogo su vietos kaimais bendro sutarimo ir teigiamų postūmių nebus. Mano uždavinys – informuoti bendruomenes, kokios yra realios grėsmės, kaip jų išvengti ir kokią naudą gali turėti visuomenė. Pastoviai palaikiau dialogą. Jeigu to nedarytume, pastoviai augtų priešininkų gretos. Taip yra kiekvienos investicijos metu. Mes skatiname investuotojus, kad jie dar prieš ateidami palaikytų ryšį su žmonėmis. Vis dėlto negalima sakyti, kad grėsmių iš viso nėra. Tačiau mums pavyko įtikinti dalį priešininkų, kad jei bus laikomasi aplinkosauginių reikalavimų, ši technologija bus saugi. Dažnai baimės kyla dėl to, nes žmonės tiesiog nežino, kas tai yra. Baimių nėra ten, kur ilgus metus vyko geologiniai darbai ir kur buvo išgaunama nafta. Noriu pabrėžti, kad geopolitiniai argumentai mažai domina vietinius žmones. Pirmiausia žmogus nori žinoti, kokios naudos jis turės. Tačiau reziumuodamas galiu pasakyti, kad mes nenorime būti priklausomi nuo vieno vamzdžio. Norime diversifikuoti energijos šaltinius“, - tikino M. Strukas.
Ramino dėl iš gręžinių grįžtančio skysčio
Su Lenkijos geologais susitikę Žemaitijos, kur, manoma, gali būti skalūnų dujų, bendruomenių atstovai klausė, ar aplinkai nesukels grėsmės atviruose rezervuaruose laikomas gręžiniuose panaudotas skystis.
Lenkijos geologijos instituto atstovė Anyta Skarzycka paaiškino, kad Lietuva vandenį su cheminėmis priemaišomis nebūtinai pils į atvirą talpą. Yra ir kita alternatyva.
„Tai, kas liečia utilizaciją, vyksta vadovaujantis aiškiomis teisės normomis. Kad investuotojas gautų leidimą, jis turi paaiškinti, kaip tvarkys atliekas. Jis turi nurodyti, kiek atliekų susidarys ir kas su jomis bus daroma. Kai iš pradžių gręžiama, gaunamos kietosios atliekos, kurios jokios grėsmės nekelia. Tokių atliekų priklausomai nuo gręžinio gylio gali susidaryti maždaug 3000 tonų. Šios atliekos patenka į sąvartynus. Nėra taip, kad jos būtų prie gręžinio. Šios atliekos yra išvežamos. Kiek kitokia situacija su skysčiu, pilamu į gręžinį. Sugrįžtančio skysčio kiekis gali skirtis. Jo susigrąžinama nuo 10 iki 80 proc. Lenkijoje jo prileista nuo 300 iki 400 tūkst. kubinių metrų“, - aiškino specialistė.
Iki šiol nežino, kiek Lenkijoje yra skalūnų dujų
Pasidomėjus, kokią naudą vietos gyventojai gali gauti žvalgybos proceso metu, maršalka M. Strukas teigė, kad pirmiausia vietos valdžia turi derėtis, kad ateidamas investuotojas kaimo bendruomenei padarytų ką nors naudingo, pavyzdžiui, išasfaltuotų kelią ar modernizuotų reikalingą pastatą ir pan.
A. Skarzycka savo ruožtu aiškino, kad norint pradėti žvalgybą reikia labai didelių investicijų, todėl Lenkija investuotojų pernelyg nespaudžia: „Kol kas skalūnai Lenkijoje neišgaunami, tai nėra už ką ir mokėti. Reikia atskirti žvalgybą ir gavybą. Nauda yra tokia, kad kuriamos naujos darbo vietos, pakeičiama infrastruktūra, atvyksta daugiau turistų. 20 km spinduliu apie gręžinius sunku rasti vietos nakvynei.“
Skalūnų paieškos Lenkijoje starto pradžia – 2007 metai, kai žvalgybai buvo išduotas pirmasis leidimas. Tačiau pirmasis gręžinys atsirado tik 2010 metais. Šiuo metu skalūnų dujų žvalgybai išduoti 224 leidimai.
Anot jos, prieš pradedant žvalgybą kaimų bendruomenių nariai manė, kad po jų dirbamais laukais slypi tokie dideli skalūnų klodai, kad jie pasijuto tikrais šeichais. Tačiau perdėtas optimizmas greitai atslūgo: „Prablaivėjimas įvyko 2012 metais, kai mus pasiekė nauja informacija. Kiek skalūnų yra Lenkijoje, nežinome iki šiol. Žinome tik tiek, kad jų yra. Lenkijai šios dujos būtų labai reikalingos. Per metus mūsų šalis sunaudoja 14 mlrd. kubinių metrų dujų.“
Uolienų ardymas - kaip trinktelėjimas plaktuku į automobilio stiklą
Kaip bebūtų, investuotojų nuotaikos keičiasi. Norinčių ieškoti skalūnų dujų mažėja. „2013 metais išduota 113 leidimų skalūnų paieškoms, 2015 metais leidimų skaičius sumažėjo iki 48. Daugiausiai darbų atlikta 2012 metais. Dabar darbų kiekis mažėja. Mūsų šalyje yra 69 gręžiniai. Palyginimui – JAV Pensilvanijos valstijoje yra 14 tūkst. gręžinių. Kalbant apie mūsų valstybę, daugiausiai gręžinių yra šiaurinėje Lenkijos dalyje“, - teigė A. Skarzycka.
Pats gręžimas trunka apie tris mėnesius. Tuomet, anot specialistės, netoliese gyvenantys žmonės gali susidurti su didesniu triukšmu ir didesne kietųjų dalelių koncentracija. Tačiau vietiniai žmonės, jos teigimu, to nesureikšmina.
Jei nėra dujų, žemdirbiui žemė grąžinama
„Investuotojas pats su gyventoju tariasi dėl kainos. Kartą buvo tokia situacija. Kai investuotojas pranešė apie savo planus, vienas jaunas vyras žemės kainą pabrangino penkis kartus. Tada investuotojas atėjo pas mane prašydamas pagalbos, nes tokios sumos jis mokėti negalėjo. Tada pasikviečiau tą ūkininką ir pasakiau jam, kad jei nesutars dėl kainos, tuomet gręžinys bus gręžiamas pas kaimyną ir per jo sklypą bus pasiektos to jauno ūkininko dujos. Tuomet jie abu susitiko ir susitarė dėl kainos. Apsistota ties viduriu“, - pasakojo meras.
Jo patarimas Lietuvai – iš karto reikalauti investuotojo, kad vietos bendruomenei padarytų gerų darbų: „Pagal susitarimą investuotojai tikrai kai ką padaro. Pavyzdžiui, buvo sutvarkytas vienas kelias. Tai kainavo 200 tūkst. eurų. Tačiau tai turi būti daroma iš pradžių.“
Kaip teigė A. Skarzycka, tokiu atveju ūkininkai nepaliekami likimo valiai. Žemės paviršiuje nieko nelieka. Viršutinė gręžinio dalis pašalinama, o tai, kas lieka, užsandarinama, aikštelė išardoma ir kelių hektarų plotas užpilamas žeme, kurios liko įrengiant aikštelę. Todėl žmonės šiame sklype gali ir toliau ūkininkauti.
Galiausiai iš Lietuvos atvykę bendruomenių atstovai galėjo į savo rankas paimti uolienas, kuriose susikaupusios skalūnų dujos, taip pat buvo parodytas skystis, leidžiamas į gręžinį, ir tai, kas iš jo vėl sugrįžta į žemės paviršių. Pauosčius šias medžiagas blogo kvapo nesijautė. Tik į žemės paviršių sugrąžinto skysčio spalva kiek pasikeitusi: skaidrus skystis tampa geltonu.
Žemaičiai prašo palaukti
Šilutės rajono gyventojas Edvardas Jurjonas, apžiūrėjęs kaip Lenkijoje ieškoma skalūnų, GRYNAS.lt teigė netrykštantis entuziazmu. Jis neapsidžiaugtų, jei šalia jo namų išdygtų panaši skalūnų žvalgybai skirta platforma. Labiausiai jis nerimauja dėl to, kaip būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų. Be to, vyras baiminasi dėl geriamojo vandens kokybės.
Panašią nuomonę išsakė ir Žemaičių Naumiesčio atstovas Algimantas Kvietkus. Jis teigė iš principo neprieštaraujantis skalūnų dujų paieškoms ir gavybai, bet norėtų, kad pas mus šis procesas įsibėgtų tik po 10 metų.
„Plaukim – neskubėkim. Pažiūrėkime, kaip seksis Lenkijai. Juk Europoje tai dar nauja. Nepulkime pirmi. Gal vėliau atsiras naujos technologijos, kurios sumažins riziką. Juk ir pati Lenkija dar tų dujų neišgauna. Niekas nežino, koks gali būti poveikis. Nėra, kur skubėti. Juo labiau, kad dabar kritusios naftos kainos. Be to, turime suskystintų gamtinių dujų terminalą. Mes nesame prieš, bet norime pažiūrėti, kaip sekasi kitiems“, - aiškino A. Kvietkus.
Kartu su vietos bendruomenėmis ir žurnalistais į Lenkiją vykusi Aplinkos ministerijos viceministrė Daiva Matonienė laikėsi priešingos pozicijos. Ji teigė mananti, kad Lietuva taip pat turėtų pasekti Lenkijos pavyzdžiu ir pasistengti greičiau pradėti skalūnų dujų žvalgybą. Viceministrė sakė, kad jau netrukus turėtų būti paskelbtas skalūnų dujų žvalgybos konkursas, kuriame tikimasi sulaukti tarptautinių bendrovių.
Tačiau nugalėjo paskelbimas ir leidimų gavimas, anot jos, užtruks beveik metus.
Galiausiai D. Matonienė pridūrė, kad su kaimų bendruomenėmis bus nuolat palaikomas ryšys ir ji tikisi, kad atsakius į visus keliamus klausimus, gyventojai skalūnų dujų žvalgybai pritars.
