Plintant natūralumo madai, žmonės vis dažniau ieško ekologiškų daržovių, kurios būtų augintos be chemikalų. Lietuvoje jau ne vienerius metus gyvuoja dar vienas, tam tikra prasme revoliucinis ūkininkavimo būdas – gamtinė žemdirbystė. Ūkininkaujant šiuo būdu žemė nedirbama – neariama, nekasama, netręšiama ir netgi nelaistoma, tačiau taip išaugintos daržovės pasižymi ypatingu skoniu ir kvapu.
Galima išauginti du kartus didesnį derlių
Anot gamtinės žemdirbystės pradininko Lietuvoje Sauliaus Jasionio, sukūrusio savitą, Lietuvos gamtinėms sąlygoms tinkamą gamtinės žemdirbystės metodiką, šis ūkininkavimo būdas leidžia užauginti valgomos kokybės daržoves. Jis pats savo eksperimentus pradėjo maždaug prieš 8 metus. Šiuo metu internetiniame forume, skirtame keistis informacija apie šį ūkininkavimo būdą, prisiregistravę apie 700 žmonių. Pašnekovo manymu, rimčiau gamtine žemdirbyste užsiima apie 400 žmonių.
Beveik visi jie daržoves auginasi savo reikmėms. „Pardavimo linija labai silpna – pardavinėti bando vos vienas kitas. Mes iš esmės to ir neskatiname – nei pardavimų, nei pirkimų. Mat egzistuoja labai paprastas dėsnis – kokybiškai, gerai užsiauginti galima tik sau. O jei kas ir parduoda tokias daržoves, paprastai jų kaina būna labai aukšta – ne todėl, kad norėtume apiplėšti žmones, tačiau kad žmogus susimąstytų, ar jis pats negalėtų tokių daržovių išsiauginti pats ir kur kas pigiau. Informacija, kaip tai daryti, šiuo metu prieinama. Taigi mes norime skatinti žmonių sąmoningumą“, - aiškino gamtininkas.
Specialistas tikina, kad tokiu būdu Lietuvoje galima išauginti du kartus didesnį derlių nei ūkininkaujant įprastai. Gamtine žemdirbyste užsiimantys rusai teigia sugebantys išauginti net kelis kartus didesnius derlius, pavyzdžiui, pasakojama, kad viename kvadratiniame metre išauga 20 kg bulvių ir žemė nenualinama. Švedijoje buvo atliktas eksperimentas, kurio metu žemė buvo suskirstyta į tris dalis. Kiekvienoje jų buvo taikomas skirtingas žemdirbystės būdas. Šiuolaikinis ūkininkavimo būdas žemę nualino iki 30-40 proc., ekologinis – iki 20 proc., gamtinės žemdirbystės būdas žemės derlingumą netgi padidino.
„Maistinės daržovių vertės netyrėme, bet nitratus pasižiūrime – jų randama iš tiesų labai mažai. Skonis skiriasi ir be tyrimų. Žinoma, ne visų daržovių – tarkime, česnakas, svogūnas, pupelės niekuo nesiskiria, tačiau morkų, kopūstų, burokėlių, pomidorų, agurkų, braškių skonio ir kvapo skirtumai dideli. Aš pats labiau vadovaujuosi ne laboratoriniais tyrimais, o fiziologiniais pojūčiais – jei daržovė yra patrauklesnio kvapo, skanesnė, turbūt organizmas sako, kad ji mums naudingesnė. Juk evoliucijos metu mums susiformavo pojūčiai, kad atskirtume, kas mums yra gerai, o kas – blogai. Tiesa, šiandieninė maisto pramonė iš mūsų šį žinojimą atėmė“, - svarstė pašnekovas.
Vitaminus augalams gamina grybai
Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu praktiškai nereikia ravėti, kadangi nėra piktžolių sąvokos, nebent žolė pradeda užstoti saulę. Mat vienas iš gamtinės žemdirbystės principų – kuo daugiau sugauti saulės energijos. Lysvėje auganti žolė yra būsimas daržovių maistas – mulčias. Taip pat beveik nėra laistymo, nereikia kasti, kapliuoti. Tačiau darbo tokiame darže, S. Jasionio teigimu, tikrai ne mažiau. Pagrindinis darbas – daržo mulčiavimas, t. y. žemės klojimas šiaudų, šieno ar nupjautos žolės sluoksniu, o žolės reikia prisiauginti, prispjauti ar prisinešti.
Vienas iš S. Jasionio pasekėjų, prieš šešis metus miestą į kaimą iškeitęs Žilvinas Žurauskas, gamtinės žemdirbystės principus savo ūkyje pradėjęs taikyti nuo šio pavasario, priminė, kad 70 proc. augalo sudėties sudaro anglis, 15 proc. - azotas, likusią – mineralinės medžiagos, kurias žmogus barsto trąšų pavidalu. Taigi tradiciniu būdu auginant daržoves išbalansuojama augalo mityba, kadangi jam suteikiama tik 30 proc. reikalingų medžiagų, tuo tarpu anglies neduodama.
„Kai pasodintą daržovę užmulčiuojame (uždedame šieno ar žolės), tarp mulčio ir žemės yra drėgna, todėl ten veisiasi bakterijos, kurios skaido negyvą organiką – baltymus – į paprastesnius junginius, kuriuos, ištirpusius vandenyje, augalas gali pasisavinti. Šios bakterijos kvėpuoja deguonimi, o išskiria anglies dvideginį, kuris puikiai tirpsta vandenyje. Jis ir yra augalams anglies šaltinis.
Pagaliau žolė, kuria mes mulčiuojame ir maitiname daržoves, būdama pati augalas, turi visko, ko augalui reikia. Todėl ir nebereikia papildomų trąšų. Suartame lauke bakterijų būna labai mažai, kadangi joms reikia drėgmės ir oro, o išversta žemė išdžiūsta, oro kanalėliai, po kuriuos lando sliekai ir kurmiai, taip pat suardomi. Jie gali būti tik tokioje žemėje, kuri nejudinama. Dar negaliu nepaminėti grybų, kurie atlieka labai svarbią funkciją ir daro tai, ko negali padaryti bakterijos“, pasakojo Ž. Žurauskas.
Anot pašnekovo, pats augalas negamina vitaminų ir bioaktyvių medžiagų. Jis tik vykdo fotosintezę, t. y. azotą verčia baltymais, bei pasisavina vandenį, o kartu su juo – jame ištirpusias medžiagas. Vitaminų augalui gamina grybai, kurie gyvena dirvoje ir keičiasi įvairiomis medžiagomis su augalais. Mat grybai nevykdo fotosintezės, bet gliukozės nori. Jie gauna gliukozės iš augalų, o mainais jiems duoda kitokių medžiagų. Gamtoje įvairiausių rūšių grybų yra visur, tačiau ariamame lauke jie gyventi negali.
Purškiamos daržovės tampa nuo kenkėjų dar labiau neapsaugotos
„Tačiau yra nuostata, kad kiekvienas vabalas, kiekvienas kirminas yra reikalingas, nes sodas ar daržas gali būti sveikas tik tuomet, kai jame yra sveika ekosistema. Pastaroji būna tuomet, kai yra nenutrūkstama valgytojų grandinė. Gamtoje viskas paremta tuo, kad visi visus valgo. Jei ši grandinė nėra suardyta, negali atsirasti kokios nors rūšies pertekliaus, kadangi gamtoje visko yra tiek, kiek yra maisto. Tuo tarpu žmogus, pamatęs, kad jo daržoves puola, pavyzdžiui, amarai, nupurškia jas pesticidais, taip sunaikindamas ne tik amarus, bet beveik visą gyvybę. Kai lietus pesticidus nuplauna, valgyti daržoves gali bet kas, kadangi suardyta grandinė: nėra ne tik daržovių valgytojų, bet ir jų valgytojų. Nebus amarų, nebus boružių ir vapsvų, kurios juos valgo. O tos pačios vapsvos valgo dar begalę visokių kenkėjų. Tuomet ir prasideda epidemijos, kai nusiaubiamas visas daržas“, - pasakojo Ž. Žurauskas.
Taigi jei nesutrikdoma gamtinė įvairovė ir sudaromos geros sąlygos vabzdžiams gyventi, amarų bei kitų kenkėjų būna, bet ne tiek, kad jie suniokotų daržoves. Tačiau tokios ekosistemos neįmanoma užtikrinti didžiuliame agrokultūriniame lauke, kuriame 10 ha užsėjama viena kultūra – pavyzdžiui, kviečiais ar rugiais. Tokiame lauke garantuotos ligos. Tuo tarpu ūkininkaujant gamtiniu būdu būtina ne tik palaikyti kultūrų įvairovę, bet ir neįmanoma užsėti didelių plotų. „Mano darže tarp kai kurių lysvių tarpai didesni nei pačios lysvės. Juose auga žolė, kurią aš šienauju ir dedu ant lysvių“, - sakė pašnekovas.
S. Jasionis dar papildė, kad gamtinės žemdirbystės darže nėra pagrindinių ligų, kurių bijo ūkininkai, pirmiausiai dėl mikroorganizmų balanso. „Mūsų lysvėse veisiasi didžiulė įvairovė mikroorganizmų. Tai savita visuomenė ir svetimos „chebros“, kuri jai neįtinka, neįsileidžia. Taigi jei yra geros sąlygos mikroorganizmams gyventi, svetimas patogeninis grybelis tiesiog neturi vietos sudygti. Be to, kai kurios bakterijos turi antibiotinių savybių, kurios slopina svetimus mikroorganizmus“, - aiškino gamtininkas.
