Juk Šanchajus laikomas subtropiniu miestu, namie šildymo nėra, o po kondicionieriumi irgi nesėdėsi – tad tokiu būdu žmonės gelbėjasi nuo šalčio ir vienatvės.
Kai kuriems senjorams dar labiau pasisekė - prie jų namų įsikūręs Lu Xun parkas. Tuomet šokiams nereikia ieškoti mašinų stovėjimo aikštelės, galima eiti tiesiai ten. Tiesa, parkas nakties metu rakinamas, todėl šokti tenka dieną, tačiau tokios šventės vyksta kasdien. Kur bepasisuksi – žmonės ploja, groja, dainuoja, šoka, sportuoja ir džiaugiasi savo sveikata bei draugų kompanija.
Magistrą parašė šnekučiuodamasis parke
Paėjus kiek tolėliau – filosofų kampelis, kur jie visuomet aptarinėja politiką ir šių dienų aktualijas. Vienas mano kursiokas su šiais garbiais ponais bendraudamas ir visą magistro darbą parašė - apie tai, kaip keitėsi šis parkas, ir kaip keitėsi laikai.
O Šanchajaus bienalėje „Mingyuan Zhong Shan“ parkas pasirinktas kaip visuomenės prieglauda, jos formavimosi ir plėtros atspindys. Projektas skirtingomis meno formomis atskleidžia, kaip parkas išlaiko tautos atmintį, kaip padeda formuotis bendrai žmonių grupės tapatybei, ir tai, kad ši žalioji erdvė – derybų laukas tarp Kinijos tradicijų ir dabarties.
Iš tiesų, parkai suformuoti laikantis ilgamečių kiniško parko ir sodo tradicijų, atsižvelgiant į feng shui ir kitus teigiamos energijos kūrimo principus. Parkas iš kiekvienos perspektyvos matomas vis kitaip, čia yra daugybė užuovėjų, užėjimų ir vietų pasislėpti, taigi skirtingais laikotarpiais parkas priglaudžia žmones skirtingais tikslais.
Kasdienybei praskaidrinti - nuo mankštų iki poezijos rašymo ant asfalto
Vidutinio amžiaus kinės, per kultūrinę revoliuciją dar buvusios vaikais, kai dėl griežtų komunistinių normų net susituokusioms poroms negalima buvo gyventi kartu, o į pasimatymus vaikščioti oficialiai laikyta laiko švaistymu, dar dabar mena „vaikystės traumas“, kai kiekviename parko šešėlyje porelės šnabždėjosi, o kartais ir glamonėjosi.
O kas nesportuoja – pliekia kortomis arba žaidžia kiniškais šachmatais, strateguoja žaidime go arba tarškina „majiang“ kaladėlėmis. Kas nenusiteikęs ir azartiniams žaidimams – rašo poeziją vandeniu ant asfalto, arba hieroglifais dailina vėduokles ir čia pat pardavinėja.
Žinote, smagu būti tokio didžiulio senjorų būrio kasdienės šventės dalimi – čia nė vienas nevartoja alkoholio, nesimuša ir nesipyksta. Kiekvienas laukiamas, kviečiamas prisijungti: sudainuoti karaoke, sušokti, o jei moki groti – tai ir prisidėti prie ką tik susikūrusios kapelijos.
Žmonių šiltumas, šypsenos ir draugiškumas, kartais perdėtas, bet nuoširdus noras bendrauti ir tobulinti savo rusų ar anglų kalbos žinias („priviet tovarisch“ juos išmokino dar pradinėje mokykloje) man visuomet pakelia nuotaiką ir priverčia pozityviau žiūrėti į kasdienybę.