Mes jau žinome, kad Dž.Šatleris (James M.Schlatter) sintezavo saldiklį aspartamą (E-951) tikėdamasis sukurti priešopinį vaistą, tačiau šis tapo ypač įvairiai vertinamu, plačiai naudojamu saldikliu. Dažiklis tartrazinas (E-102) atkeliavo į mūsų lėkštes iš vilnos dažyklos.
Tokių „netyčiukų“ maisto pramonėje galime rasti ir daugiau, todėl nėra ko stebėtis, kad saldiklių sacharino (E-954) ir natrio ciklamato (E-952) atradimą lėmė stulbinamai panašios aplinkybės.
1879 m. chemikas E.Falbergas, dirbęs Baltimorėje Džono Hopkinso universiteto (Johns Hopkins University) prof. Ira Ramsen laboratorijoje, tyrinėjo 2-toluolsulfonamido oksidavimo reakcijas. Kaip byloja „legenda“, po reakcijos atsiradusios medžiagos dalelės pateko ant rankų, o nuo jų – ant duonos gabalėlio. Taip, paprasčiausiai pietaujant, buvo ir atrastas sacharinas,o tiksliau – pastebėta jo savybė, kuri išnaudojama iki šiol.
Kito saldiklio – natrio ciklamato – savybę chemikas Maiklas Sveda pastebėjo 1937 m., rūkydamas nuo stalo paimtą cigaretę, ant kurios buvo patekę šiek tiek su maisto priedais niekuo nesusijusio bandymo metu gautų miltelių. Bet, kaip vėliau sužinosite, ne tik atsiradimo istorija vienija šiuos du saldiklius.
Pramoninis sacharino gamybos būdas buvo užpatentuotas 1884 m., tačiau jis nebuvo pakankamai efektyvus, nes rezultatui pasiekti reikėjo net keturių tarpinių gamybos stadijų. Ir tik 1950 m. JAV kompanija (Maumee Chemical Company) atrado gerokai pigesnį ir greitesnį gamybos būdą, todėl buvo galima pradėti didelės apimties gamybą. Tiesa, net ir senuoju būdu gamintas sacharinas buvo pakankamai plačiai naudojamas – tai lėmė antrasis Pasaulinis karas, kuomet į JAV kareivių davinius pradėjo dėti šio cukraus pakaitalo. Žinant, kad sacharinas iki 500 kartų saldesnis už cukrų, nesunku suprasti, kad kariuomenė, vietoje sunkaus, drėkstančio ir biraus cukraus maišų gavusi galimybę gabenti vien nedidelius vaistų indelius, buvo patenkinta. Tačiau kodėl, pasibaigus karui, sacharinas neišnyko iš raciono? Čia verta panagrinėti kito mūsų straipsnio „herojaus“ – natrio ciklamato – istoriją.
Užpatentuotas chemijos milžino DuPont, netrukus natrio ciklamato patentas buvo parduotas farmacijos kompanijai Abbot Laboratories, kuri juo ketino maskuoti kartų kai kurių vaistų skonį. Ir greičiausiai tuo ir būtų pasibaigusi šio produkto istorija, jei ne pirmieji bandymai kurti nekaloringus gaiviuosius gėrimus. Jau 1952 m. į rinką paleidžiamas pirmas saldus becukris gaivusis gėrimas No-Cal , kurį pamėgo ir eiliniai vartotojai, nors jis visų pirma buvo skirtas sergantiems cukralige. Na, o kuomet į becukrių gėrimų gamybą įsitraukė tokie milžinai kaip Coca-Cola ir Pepsico, prasidėjo tikrasis dirbtinių saldiklių bumas.
Kaip matome ir tuomet „veteranas” sacharinas ir „jaunesnysis” natrio ciklamatas savo žygį per pasaulį pradėjo tik 50-aisiais dvidešimto amžiaus metais. Ir visiškai natūralu, kad tik tuomet buvo pradėti rimtesni poveikio sveikatai tyrimai. Vienas žinomiausių ir didžiausią atgarsį sukėlęs sacharino poveikio tyrimas buvo atliktas 1977 m., kai sacharinu maitinant laboratorines žiurkes buvo pastebėti šlapimo pūslės vėžio atvejai.
Dar ankščiau, 1969 m. tokie pat tyrimai su laboratorinėmis žiurkėmis, maitintomis natrio ciklamatu, parodė identišką rezultatą. Tiesa, abiem atvejais saldiklių kiekiai gerokai viršijo įprastinę dienos dozę. Bet tiek užteko, kad 1969 m. JAV būtų uždraustas natrio ciklamatas, vėliau – ir sacharinas. Beje, tai jau buvo trečiasis bandymas uždrausti sacharino naudojimą, tik šį kartą pavykęs. Sacharino naudojimo istorija galėjo baigtis dar 1907 m., kuomet JAV, pasirodžius neigiamai informacijai apie šį saldiklį, tik tuometinio prezidento T.Rouzvelto, sirgusio cukralige ir vartojusio sachariną, dėka, saldiklis nebuvo uždraustas. Beje, mažai kas žino, kad būtent sacharino gamybai JAV buvo sukurta įžymioji kompanija Monsanto.
Ne veltui primename šį faktą – kompanija Monsanto, nusipirkusi vieno iš daugiausiai susirūpinimo keliančio saldiklio aspartamo (E-951) išradėją, kompaniją G.D.Searle, tuo pačiu tapo ir gamybos patento turėtoja.
O dabar pažiūrėkime kas vyko. Žinoma, kad natrio ciklamato ir sacharino mišinys, prieš juos uždraudžiant, buvo užėmę daugiau nei 30 proc. saldiklių rinkos, kuri jau buvo milžiniška. Taigi, 1965 m. atrandamas 160-200 kartų už cukrų saldesnis aspartamas, jau po kelių metų pradedamas skubus produkto įvedimas į rinką, nes jis turėjo patentinę apsaugą, kai tuo tarpu sacharino ir natrio ciklamato apsauga senai pasibaigusi. 1969 m. buvo uždrausti tiesioginiai naujojo produkto konkurentai: ciklamatas (30–50 kartų saldesnis už cukrų), 1977 m. – sacharinas (350–500 saldesnis už cukrų).
Ir vėl apie poveikį sveikatai. Sacharinas, po visuotinio draudimo JAV, Kanadoje ir Europos šalyse, pradėtas „reabilituoti“ 1998 m., kai buvo nustatyta, kad faktoriai, sukėlę vėžį laboratorinėms žiurkėms, negali pasikartoti žmogaus organizme. Sacharino šalininkai apeliuoja ir į 1975 metais paskelbtus sergančiųjų cukralige (jie – sacharino vartotojai) vėžio tyrimus, kuomet nebuvo pastebėta jokių sergamumo skirtumų tarp vartojusių sachariną ir jo nevartojusių žmonių.
Natrio ciklamato mutageninis poveikis taip pat buvo tiriamas jį uždraudus, ir net kelių tyrimų metu jo nepavyko patvirtinti. 2005 m. Gary David Steimberg ir bendraautorių dideliame šlapimo pūslės vėžio tyrime yra paneigiami teiginiai apie natrio ciklamato pavojų.
Deja, patvirtinti, kad nei sacharinas, nei natrio ciklamatas nedalyvauja metabolizmo (medžiagų apykaitos) procese, kaip tai mėgsta teigti saldiklių gamintojai, jau nepavyko. Ir nebepavyks, nes jau žinomi eksperimento duomenys, kai laboratoriniai gyvūnai, maitinti jogurtu, kuriame cukrus buvo pakeistas sacharinu, užuot numetę svorį – nutuko. Analizuojant rezultatus buvo pastebėta, kad žvėrelių apetitas padidėjo, o medžiagų apykaita sulėtėjo. Taigi, besirūpinantys svoriu šiuos faktus turėtų prisiminti.
Jau žinome, kad cheminiai maisto priedai turi dar vieną bjaurią savybę: sąveikaudami vieni su kitais jie dažnai sukelia binarinės bombos efektą, t.y., dvi sąlyginai saugios cheminės medžiagos, reaguodamos virsta kur kas pavojingesne, o kartais net nuodinga medžiaga. O būtent kompleksiniai kelių sąveikaujančių maisto priedų tyrimai – tai tik pirmuosius žingsnius žengianti mokslo sritis.
Tradiciškai kiekvieną straipsnį baigiame žodžiais, kad rinktis vartoti ar nevartoti produktus su minėtais maisto priedais – lieka spręsti jums. Bet vis tik geriau žinoti, ką valgome.
