Ir poilsis, ir linksmybės
Pusdienis pasivaikščiojimo Burbiškio parke – ir tavo dvasia tarsi naujai gimusi. Pasikrauti gerų emocijų ir teigiamos energijos čia kasmet atvyksta tūkstančiai žmonių. Kartą apsilankius į šį nuostabų gamtos kampelį norisi sugrįžti vėl ir vėl. Lankytojus tarsi magnetas traukia kerintis gamtos grožis, gėlių žiedais išsiskleidžianti ir praeities romantika persmelkta ypatinga aura.
Pasivaikščioti skirti parko takeliai driekiasi net penkis kilometrus. Jais kulniuodamas gali pereiti 20 tiltelių ir patekti į 15 ūksmingų salų. Ne vienoje jų įrengtos dailios baltos pavėsinės. Prisėdus ant suolelio pasvajoti, svaigstant nuo augalijos kvapų ir paukščių čiulbesio, pailsinti akis žalioje lapijoje, įvairiaspalviuose gėlynuose – tikra palaima meditacijos mėgėjams.
Burbiškyje ką veikti randa ir aktyvesnio poilsio šalininkai. Kameriniai koncertai, amatų mugės, parodos, poezijos pavasariai ir didžiausia dvaro puošmena – nuo 2000-ųjų kasmet rengiama Tulpių žydėjimo šventė – geros nuotaikos užtaisas mėgstantiems bendrauti ir gyvenimo džiaugsmo semtis draugijoje su kitais.
Ne veltui per metus Bubiškio dvare apsilanko apie 60 tūkst. žmonių ne tik iš Lietuvos, kaimyninių šalių, Europos, bet ir iš viso pasaulio. Vien Tulpių žydėjimo švente kasmet pasigroži 10–15 tūkst. lankytojų.
Puoselėjo bajorišką kultūrą
Burbiškio dvaro sodyba patenka į valstybinio Daugyvenės kraštovaizdžio draustinio saugomą teritoriją. Dvaro istorija siekia XVII amžių. Vietovės pavadinimas kilęs nuo dvarą valdžiusių savininkų Burbų. XIX a. dvaras atiteko grafui Ignotui Baženskiui. Po tėvo mirties dvarą paveldėjęs meniškos sielos grafo sūnus Mykolas jį pavertė gamtos grožio ir bajoriškos kultūros oaze.
Rygoje ir Leipcige studijavęs M. Baženskis itin žavėjosi Adomo Mickevičiaus kūryba, domėjosi Lietuvos praeitimi, istorija. Grįžęs į Lietuvą Mykolas įgyvendino savo svajonę – rado jauną, tačiau labai talentingą skulptorių Kazimierą Ulianskį, kuriam užsakė sukurti A. Mickevičiaus paminklą.
Šis paminklas bei kiti nuostabūs skulptoriaus kūriniai – Šv. Mergelės Marijos skulptūra, Liūtų tilto skulptūros – ir šiandien puošia Burbiškio dvaro ansamblį.
1912 m. centrinėje parko dalyje pastatytas dar vienas K. Ulianskio kūrinys – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai pirmasis Vytauto paminklas Lietuvoje. Nuostabu, kad jis išliko nepaliestas visą sovietmetį, kai buvo griaunama viskas, kas priminė savarankišką Lietuvos istoriją.
Skulptūromis dvarą išpuošęs M. Baženskis, beje, baigęs ir agronomijos mokslus, ėmėsi dar vieno sumanymo. Beveik 30 ha plote jis įkūrė mišraus stiliaus peizažinio tipo parką su vaizdingais tvenkiniais. Žmonės rankomis juos kasė 3,5 ha plote. Romantikos tvenkiniams suteikė juose įrengtos vaizdingos salelės su poilsio aikštelėmis, į kurias vedė mediniai ir mūriniai tilteliai bei liepteliai.
XX a. pradžioje dvare buvo sukaupta daug meno vertybių, turtinga biblioteka, tad jis buvo noriai lankomas to meto šviesulių. Čia dažnai svečiuodavosi G. Petkevičaitė-Bitė, J. Basanavičius, P. Vileišis, lenkų šviesuomenės atstovai.
Dvarą dovanojo savivaldybei
Prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, grafų Baženskių šeima pasitraukė į Lenkiją. Bešeimininkis dvaras karo metais buvo išgrobstytas, o sovietmečiu ir galutinai suniokotas, buvęs puošnus parkas užžėlė brūzgynais.
1981 m. parką ėmė tvarkyti Radviliškio rajono paminklosaugos vadovas Egidijus Prascevičius. Galima sakyti, kad tada ir prasidėjo Burbiškio dvaro renesansas. Organizuotose talkose pradėti kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, išvalyti tvenkiniai, atsodintas parkas.
1991 m. įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu muziejaus skyrių. Pavyko užmegzti ryšius su dvarą paveldėjusiu Lenkijoje gyvenančiu Mykolo Baženskio sūnumi Adomu. Paveldėtojas 1992 m. dvarą dovanojo Radviliškio rajono savivaldybei prašydamas, kad dvaro ansamblis būtų naudojamas Lietuvos visuomenės kultūros poreikiams.
Adomo lūkesčiai išsipildė su kaupu – dvaras atgimė naujam gyvenimui. Sutvarkytas ir rūpestingai puoselėjamas peizažinis parkas tapo turizmo traukos centru.
Dabar šio pasakiško gamtos kampelio lankytojai gali patirti daugybę malonių įspūdžių kvėpuodami tuo pačiu oru, vaikščiodami tais pačiais takeliais, gėrėdamiesi ta pačia išsaugota sudėtinga rankomis kastų kanalų sistema, pabūti tuose pačiuose pastatuose, kuriuose gyveno kilmingi grafai ir kur lankėsi bei įkvėpimo sėmėsi didžiausi to meto šviesuoliai.
Eksponatų liesti nedraudžia
Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus E. Prascevičiaus iniciatyva restauruoti centriniai dvaro rūmai, virtuvė, ledainė, koridorius, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas.
2007 m. Radviliškio rajono savivaldybei gavus lėšų iš ES fondų, restauruoti likę dvaro pastatai: arklidės, svirnas, tvartas, virtuvė, balandinė, sodininko namas ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai. Ratu išsidėstę centrinio korpuso statiniai, tarpusavyje sujungti uždarais perėjimais, suformuoja uždarą kiemą.
Beveik visi buvę gyvenamieji pastatai atviri lankytojams. Kambarius puošia praeitį menantys XIX–XX a. restauruoti baldai.
Lankytojai čia gali apžiūrėti turtingą buvusių dvaro savininkų grafų Baženskių šeimos nuotraukų ekspoziciją. Tarp itin vertingų eksponatų – 1897 m. pagaminta muzikinė dėžutė su perforuotų muzikinių plokštelių rinkiniu.
XIX a. dvaro pastatuose sovietmečiu buvo įrengta kiaulių ferma bei joje dirbusių darbininkų butai. Kiaulide paverstos patalpos šiandien atnaujintos, o jų buvusią paskirtį mena tik kiaulės galvos imitacija virš durų.
Buvusiuose ūkiniuose pastatuose įrengta senovinės technikos ekspozicija. Eksponatus galima paliesti rankomis, apžiūrėti, kaip jie veikia. Vertingiausiu eksponatu laikomas XIX a. pagamintas garo variklis.
Grafams nesvetima simbolika
Kai kurie dvaro statiniai atkurti pagal išlikusias fotografijas ar pamatų liekanas. Šitaip prieš dvejus metus atstatytas ir dvaro bokštas, į kurį užlipę lankytojai gali iš aukštai apžvelgti žydinčių tulpių plotus, kitus gėlynus, pasigrožėti parku.
Atstatytas ir „pelėdynas“ – dar vienas bokštas, kuris buvo skirtas pelėdoms perėti. Pelėda nuo seno laikoma išminties simboliu.
Baženskių dvare yra ir daugiau simbolikos. Štai ant buvusio svirno sienos pavaizduota šerno galva – šernas žinomas kaip gausos simbolis.
Keliaujant parko takeliais galima pasiekti Nuskaidrėjimo alėją, kurios gale pastatytas didžiulis kryžius.
Priešais dvaro vartus stovi skulptoriaus K. Uliansko Šv. Mergelės Marijos skulptūra. Jos postamente įmūrytas mitologinis akmuo, kuriame galima įžvelgti įspaustą mažytę pėdą.
Pasak legendos, tai stebuklingų galių turinti pačios Mergelės Marijos pėda. Esą prie jos priglaudus ranką galima mintyse kreiptis į Mergelę Mariją ir išsakyti savo norą ar prašymą. Atvykę žmonės dažnai čia prašo sveikatos, laimės, sėkmės. Daugelis lankytojų šio paminklo papėdėje palieka monetų, tikėdamiesi vėl sugrįžti.
Lankytojai klausia patarimų
Bene labiausiai Burbiškio dvarą šalyje ir už jos ribų išgarsino šiemet jau 13 kartą surengta Tulpių žydėjimo šventė. Joje galima pasigrožėti įspūdinga šių nuostabių pavasarinių gėlių fiesta.
Burbiškio dvare auginama 340 rūšių tulpių. Kolekcija kasmet papildoma. Tūkstančiai spalvingų įvairiausių formų tulpių auga beveik vieno hektaro plote. Spalvingų žiedų jūroje linguoja ne tik bijūnus primenančios puošnios pilnavidurės, bet ir kuklios laukinės bei žemaūgės kalnų tulpės.
„Iš viso pasodinta 180 tūkst. tulpių svogūnėlių. Daugiausia auginame senovinių tulpių rūšių. Juk būtent tokios ir buvo mėgstamos prieškario dvare“, – pasakojo parko gėlynus prižiūrinti Vida Jonušienė.
„Turime daug darbo, kiekvienu augalu reikia pasirūpinti. Pačioms neužtektų rankų visiems parko augalams, todėl naudojamės Darbo biržos talkininkų pagalba“, – sako kita parko gėlininkė Galina Kulpienė.
28 ha dvarvietės teritoriją prižiūri tik dvi muziejuje dirbančios moterys. Lankytojai jų dažnai teiraujasi, kaip įmanoma užauginti tokias gražias tulpes.
Pasak tulpių augintojų, šios gėlės geriausiai auga saulėtoje vietoje, humusingame, vandeniui laidžiame, priesmėlio ar priemolio dirvožemyje, kurio pH 6,5–7. Kad tulpės išaugintų didesnius svogūnus, geriausia žydėjimo pabaigoje žiedus nuskinti.
Pasibaigus žydėjimui, patariama svogūnus iškasti ir apdžiovinti gerai vėdinamoje, sausoje patalpoje. Paskui atskiriami „vaikai“, svogūnai surūšiuojami ir laikomi dėžutėse tinkliniu dugnu, kad laisvai vėdintųsi.
Tinkamiausias laikas sodinti tulpių svogūnėlius – spalio viduryje ar gale. Sodinama trijų svogūnų aukščio gylyje, paliekami dviejų svogūnų skersmens tarpai. Jei tulpės susodinamos labai tankiai, išauga plonesni stiebai, mažesnis ir svogūnų derlius.
Rudenį tulpės tręšiamos svogūninėms gėlėms skirtomis trąšomis. Pavasarį papildomai patręšti reikėtų trąšomis, kuriose daugiau azoto.
Tulpių žydėjimas lankytojų akį džiugina apie dvi savaites. Tačiau joms nužydėjus spalvų jūra Burbiškio parke neišsenka. Ją papildo vėliau pražydusios bajorės, flioksai, rykštenės, snapučiai, vėlyviai.
Gausūs Tulpių žydėjimo šventės lankytojai ne tik grožisi gėlėmis. Jiems taip pas siūloma daugybė pramogų. Pasak parko direktoriaus, šiam pramoginiam renginiui suteikiama platesnė prasmė: demonstruojamos dvarų kultūrą liudijančios vertybės, lankomos ekspozicijos, populiarinama dvaro istorija.
Šventės dalyviai ypač domisi restauruotų senovinių automobilių, taip pat ir senovinių gramofonų, klinkstonų, patefonų bei muzikinių dėžučių parodomis.
Gausiai svečių lankomo dvaro vadovas E. Prancevičius nežada užsnūsti ant populiarumo laurų. Artimiausiuose planuose – ant išlikusių pamatų atstatyti buvusios karvidės pastatą. Jame bus įrengta kavinė ir miegamieji kambariai.
Atnaujintame dvaro flygelyje įkurtuose svečių namuose dabar esančių 12 lovų nepakanka. Praplėtus nakvynės galimybes dar daugiau lankytojų galės palankesnėmis sąlygomis mėgautis šio unikalaus Šiaurės Lietuvos lygumų kampelio gamtos ir praeities didybe.
