Žmonės nuo seno jautė esant gyvybę akmenyje. Todėl negalima apeiti ir padavimų bei romantikų pagražintų legendų apie aukurus, esančius miškuose, parkuose ir kitur. Lietuvoje yra nemaža akmenų, kurie, manoma, buvo aukojimo akmenys. Dalis jų vadinama laumių, velnio akmenimis, Dievo stalais arba sostais.
Paindrės kaime, Zarasų r. yra akmuo Laumės stalas. Pasakojama, kad seniau, pabaigę pavasario darbus, žmonės kurį nors sekmadienį rinkdavesi prie šio akmens ir linksmindavęsi. Pasilinksminimo metu ant akmens dėdavę aukų: duonos, mėsos, pylę alaus, midaus ir kt. Toks pat akmuo yra ir Stajėtiškio apylinkėje, Švenčionių rajone. Einant vieškeliu iš Vosiūnų į Stajėtiškį, dešinėje kelio pusėje yra platus kalnas, vadinamas Piliakalniu. Pasakojama, kad „prie pagonių ten buvo jų žinyčia – kapai, o piliakalnyje buvusi pilis, kurią metai už metų sunaikino. Liko tik akmenų nuo pamatų, bet kai Stajetiškio žydus apdalijo žeme, jie surinko tuos akmenis. Atliko tik vienas didelis, kur deginta aukų. Dar ir šiandien yra tas akmuo. Jo vidury duobė tokia iškalta. Dar ir šiandien žmonės ten renkasi dešimtą penktadienį po Velykų, neša aukas - kiaušinių, lašinių, pinigų, gieda giesmes, meldžiasi“. Tai - bene vienintelis akmuo Rytų Lietuvoje, kur dar nešamos aukos.
Aukojama buvo ir prie mitologinių akmenų, vadinamųjų mokų. Lietuvoje yra penki mokai: netoli Dieveniškių, Žeimelio apylinkėse, Panevėžio, Ukmergės ir Utenos rajonuose. Žinomiausias Mokas, o ten jų – visa šeimyna, Ukmergės rajone. Kairiajame Šventosios krante, pusiaukelėje tarp Ukmergės ir Upininkų rymančiame Sukinių kaime ir dabar gali išgirsti posakį: „Eik pas Moką pasimokyti“. O jis, Lietuvos Mokų Mokas, pūpso sau po ąžuolais žaliai apsamanojęs, viską žinantis ir mokantis. Seniau žmonės iš tikrųjų eidavo iš jo prašyti malonės ar pasisemti išminties. Šis „akmenėlis“ yra net 7 m ilgio, 5 m pločio ir beveik 4 m aukščio. Didelis, sunkus, todėl įgrimzdęs giliai smėlyje.
Pasakojama, kad kitados visa Mokų šeimyna kitoje Šventosios pusėje buvusi. Bet čia jiems ramybės nedavę Pakalniškių piemenys: tai akmenimis apmėtydavę, tai laužą ant jų sukurdavę. Sujudę tuomet Mokai persikelti per Šventąją. Devynias dienas ir naktis jie baubdami šliaužė į kairįjį krantą. Mokas su sūnumi pirmieji upę peršliaužę ir į krantą užsirioglinę, o Mokienė upės viduryje įklimpusi, ten ir pasilikusi. Ilgai dar Mokienės nugara iš vandens kyšojusi, bet ilgainiui nugrimzdusi visa. Mat su akmenimis, kaip ir su žmonėmis, reikia mandagiai elgtis. Dar pasakojama apie jaunuolį, kuris susapnavęs, kad galįs paimti brangenybes, paslėptas po Moku. Reikia tik nueiti ten vidurnaktį ir atkasti. Taip jis ir padaręs, bet priėjęs Moką, išvydo ant jo didelę rupūžę, kuri tarusi: „Pabučiuok mane ir pasiimk pinigus“. Jaunuolis su pasibjaurėjimu išdrožęs: „Eik tu skradžiai žemę su tais pinigais“. Tai ištarus pinigai po akmeniu sužvangėję ir kažkur gilyn nugarmėjo, Mokas giliai žemėn įsmigo, o rupūžė pradingusi.
Dažnai šventos girios lietuvių vadintos gojais. Netoli Alantos yra tokios buvusios šventos girios - Alkos Gojaus liekanos, o tarp senų ąžuolų tenai Valiulio akmuo besąs. Pasakojama, kad Alkos gojelyje po tuo akmeniu yra skylė. Seniau pro tą skylę vis išlįsdavo kipšiukas ir pasivertęs kupriuku, ant akmens sėdėdavęs ir siūdavęs batukus. Perkūnas nemėgęs kipšiuko ir stengėsi jį nutrenkti, bet kliudydavęs tik akmenį“.
Ypač daug mįslingų vietovių yra apie Tauragnus. Čia ne šiaip pakeliausi – bet ir beveik apie kiekvieną vietą išgirsi kokį nors pasakojimą ar legendą. Įdomi vieta yra Šeimaties kaime - tai pieva, vadinama Velniapėdu. Prieš daug metų užrašytas toks pasakojimas apie šią vietą. „Šioje vietoje buvęs raistas, kuriame gyvenę raganos ir velniai. Vieną kartą raganos supykusios ant velnių, kad šie jų vaikų nesupa, ir juos išvijusios, o vienas velniukas bebėgdamas užkliuvo už akmens ir įbrėžė jame savo pėdą - duobelę į kurią tilptų net žąsies kiaušinis.“ Dabar po lietaus, kai duobė pilna vandens, moterys, grįždamos iš lauko darbų, užsuka prie Velniapėdo, pasitrina sopamas vietas ir išgyja.
Iki šiol yra išlikusių garsių senovinių aukurų ir šiaurinėje Lietuvoje. Tai Guostagalio, Titonių akmenys Pakruojo rajone, o akmuo iš Vėriškių kaimo netoli Šeduvos net perkeltas į Rumšiškes. Prie Smilgių yra akmuo su iškaltais paukščio sparnais ir kojomis, o prie Raguvos ant Nevėžio kranto yra akmuo su trimis žalčiais.
Dar įdomesnis Šventas Zigmantiškių akmuo, esantis netoli Rozalimo. Tai viena iš nedaugelio žemgalių ir kitų čia gyvenusių tautų šventų vietų, laikytų pagarboje tūkstančius metų ir tebelaikomų iki šių dienų. Čia aukuras yra toks įmantrus, kad jį sunku aprašyti. Jis lyg sudėtas iš atskirų gabalų. Šis akmuo buvo ypač garbinamas, nes dar visai neseniai žmonės aplink jį keliais eidavo, aukas čionai nešdavo, o į Rozalimo bažnyčią einantys žmonės užsukdavo pasimelsti ir prie Zigmantiškių akmens. Seni žmonės pasakojo, jog net vaikų negalinčios turėti moterys ateidavo čia prašyti vaisingumo.
Ypatingos legendos gaubia Vištyčio ežerą. Pasakojama, kad šis ežeras atėjęs debesies pavidalu ir nukritęs, kai atsitiktinai žmogus paminėjęs vištytį - netyčia atspėjęs ežero vardą. Kiti pasakoja, kad ežeras atplaukęs žeme ir vis plėtęsis, o virš jo skraidęs vištytis ir cipsėjęs. Kai žmonės sušukę: „Vištytis, Vištytis!“ ežeras nurimęs. Kad šios vietos tikrai ypatingos, byloja čia esančios šventvietės, piliakalniai. Viena tokių vietų - Didysis Vištyčio akmuo, esantis dešinėje Vištytis - Kybartai kelio pusėje, apie kilometrą iki Vištyčio. Tai trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo, po Puntuko ir Barstyčių akmenų. Savo išvaizda akmuo panašus į kažkokio milžiniško žvėries kūną su truputį įlinkusia nugara ir baisia galva, didelėmis akimis bei nosimi. Seniau buvo pasakojama, kad ant šio akmens sėdėjęs velnias ir verkęs, o susirenkantis akmens įdubimuose vanduo - tai velnio ašaros.
Varėnos r. Akmenų kaime yra ypatingas akmuo, vadinamas Užkeikta merga. Pasakojama, kad ji suakmenėjusi dėl to, kad nenorėjusi tekėti už nemylimo vyro. Žmonių tikėta, kad tas akmuo stebuklingas, todėl dešimtą penktadienį po Velykų prie jo rinkdavosi daug žmonių, ypač moterų, ir eidavo aplinkui jį, o paskui keliaklūpsti - į bažnyčią. Tikėta, kad po to ligoniai gali staiga pasveikti. Prie akmens buvo dedamos aukos: linų ryšulėliai, prijuostės, gėlės, smulkūs pinigėliai ir kita.
Toliau, į Pietus nuo Druskininkų iki pat Raigardo slėnio, plyti Švendubrės miškas. Yra vietų, kur, anot V.Krėvės „nuo svajonių kalno matyti užburti pasauliai, tokie puikūs, stebėtini“, kur bent neilgam ištrūkstama nuo kasdienybės pilkumo, bent akimirkai pasivaidena „jūrės be krašto“, „erdvės be ribų“, pasigirsta „milžinų ginčas“. Čia Nemuno slėnis staigiai prasiplečia, jo šlaitas neįprastai nutolsta - net kelis kilometrus. Įstabiai graži ši slėnio atkarpa ir vadinama Raigardu. Upė per amžius kilpinėjo Raigardo prasiplėtime, todėl liko senvagės, kurios vadinamos tai Dvarno Nemunu, tai Senu Nemunu, tai Nemunykščiu prie Švendubrės. Raigardas turi turtingą kraštovaizdį su ežerais, upėmis, miškais ir laukais, net dviem kaimais - Pervalko ir Švendubrės. Tad nenuostabu, kad senovėje čia buvo viena įstabiausių lietuvių sakralinių vietų - Gojus. Gojaus pavadinimą dabar išlaikė vietovė net už 3,5 km į šiaurę nuo akmens - dešiniajame Nemuno krante. Čia, tarp mitologinio - sakralinio pobūdžio paminklų yra ir garsusis Švendubrės akmuo. Jo kraštinių ilgis 5,4 m, plotis, 3,5 m, o aukštis daugiau nei 3 metrai. Akmuo yra Ažugojais, Pagojais vadinamoje vietovėje. Pasak plačiai žinomo padavimo, šį akmenį velnias nešė, norėdamas užtvenkti Nemuną.
