Stipriai įkvėpiame, plaučiai prisipildo oro, neriame į nežinomybę. Pasiruošiame pneumatinį ginklą, matomumas siekia vos metrą kitą, aplinkui spengianti tyla. Pamatome laimikį ir labai lėtai pradedame judėti savo užsibrėžto taikinio link. Širdies dūžiai suintensyvėja, kaupiasi adrenalinas. Vienintelis šūvis lemiamas. Šįkart pro šalį! Organizmui tai nė motais, jis pradeda reikalauti oro, tad kylame į paviršių ir kartojame šį veiksmą. Kas tai? Tai povandeninės medžioklės entuziasto kasdienybė.
Vieni tokia veikla žavisi ir neįsivaizduoja gyvenimo be povandeninio pasaulio, kiti smerkia, sakydami, kad tai susiję su brakonieriavimu, treti numoja ranka ir sako, kad gausybė veiklos yra ir ant žemės, tad kam dar užsiimti kažkokiais nardymais, o tuo labiau medžiokle.
Apie povandeninės žūklės ypatumus Lietuvoje GRYNAS.lt sutiko papasakoti klubo „Neriam“ prezidentas Dainius Kublickas.
– Povandeninė žūklė – sportas, hobis ar laisvalaikio pramoga?
– Na vienareikšmiškai atsakyti, kas yra povandeninė žūklė (medžioklė) sudėtinga. Vieniems tai – laisvalaikio praleidimas, kitiems sportas, nes vyksta įvairūs čempionatai, varžybos visame pasaulyje. Dar kitiems – tai buvimas gamtoje, vienas iš žūklės būdų, kuris leistinas Lietuvoje.
– O kaip jūs, čia labai tiktų žodis „pasinėrėte“ į šią veiklą?
– O tas pirmasis nėrimas, jau kaip medžiotojui, su ginklu rankoje, kostiumu, kita įranga, koks jis?
– Hmm. Tas pirmasis, kaip tikras pirmasis (juokiasi). Nieko nesupranti, nieko nežinai, viskas įdomu, dairaisi, susipažįsti su aplinka. Tada ir žuvų nesimato, nes reikia turėti patirties, kad jas pamatytum. Toks sakyčiau, „pasiplaukiojimas“ su ginklu rankoje, be jokių laimikių, be nieko. Tik gausybė įspūdžių.
– Kuo vandens pasaulis toks stebuklingas, kad atrodo vieną kartą pabuvęs jame, nori grįžti ir grįžti?
– Man tai yra absoliuti relaksacija. Pabėgu nuo mobilaus telefono, elektroninio pašto, niekas manęs po vandeniu nekalbina, pamiršti miesto triukšmą, žmones ir t.t. Tai yra poilsis nuo visos civilizacijos. Kitas dalykas – mums iš tikrųjų mažai žinomas, tas paslaptingas vandens pasaulis. Žmonės skraido, kuria išradimus, bet apie vandens pasaulį žino mažai. Skirtinga terpė labai traukia – po vandeniu tu esi svečias, nebesi šeimininkas.
– O pirmas susidūrimas su žuvimis ir savo pirmuoju laimikiu?
– Manau, kad kaip ir daugeliui povandenininkų, tai yra lydeka. Šių žuvų kaip trofėjinių, Lietuvos ežeruose dažniausiai ieško būtent povandenininkai. Tik neatsimenu nei svorio, nei nieko, aišku ji nebuvo didelė, bet tada buvo svarbiausia, štai, aš kažką pagavau!
– O kas bijojo labiau Jūs, ar žuvis?
– Baisu nebuvo, bet adrenalino kaskart būna labai daug. Mat po vandeniu, viskas išdidinama. Dažniausiai, kai sutinki trofėjinę žuvį, širdies plakimas padažnėja, rankos dreba, užplūsta adrenalinas. O tuomet arba sumedžioji savo trofėjų arba ne. Nežinau, kas ko labiau bijojo, kalbant apie pagautą savo pirmąją žuvį (juokiasi), bet jeigu pavyksta ją sumedžioti, tai greičiausia todėl, kad ji tavęs nepastebi, nes žuvis yra baigšti ir sunkiai prisileidžia žmogų. Technika ir sugebėjimas „prieiti“ prie laimikio – labai svarbus.
– O įspūdingiausias laimikis, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Tai lydeka, kuri svėrė beveik 10 kg. Sumedžiojau ir karpį beveik 12 kg. Nors dabar siekiamybė yra didesnis trofėjus, skirtingos žuvų rūšys. Daugelio povandenininkų svajonė, kaip ir mano, pagauti dideli šamą, nors Lietuvoje jį pagauti sudėtinga. Žinau atvejį, kai ne mūsų klubo narys pagavo daugiau kaip 50 kg sveriantį šamą. Tai apie kažką panašaus manau, svajoja daugelis užsiimančių povandenine žūkle.
– Vis užsimenate apie trofėjines žuvis. Kokios tai žuvys?
– Trofėjines žuvis kiekvienas povandenininkas traktuoja labai įvairiai, o dar juk žuvų rūšių Lietuvoje visa gausybė. Tačiau iš dažniausių minimų trofėjinių, tai būtų galima išskirti: 10 kg sverianti lydeka, o štai 10 kg sveriantis karpis, tai jau nedidelis trofėjus, būna didesnių, ungurys, sveriantis daugiau kaip 2 kg...
– Pakalbėkime apie patį povandeninės medžioklės pasiruošimą. Kaip atrodo visa standartinė povandenininko ekipuotė?
– Tam reikalingas kostiumas, būtų gerai netgi du – šiltuoju ir šaltuoju sezonu. Kaukė, vamzdelis, šautuvas. Ginklai gali būti įvairių ilgių ir rūšių. Dažniausiai naudojamos dvi rūšys – pneumatiniai, kurie yra užtaisomi pripumpuojant oro į šautuvo vamzdį. O kiti – arbaletai, šaudantys gumomis. Dažniausiai reikia keisti kostiumus, pirštines, kojines, o ginklai, sakyčiau, netgi rečiausiai dėvisi.
– Viską sudėjus, ar brangiai atsieina tokia veikla?
– Tai nepigus malonumas. Skaičiuoti reikia ne šimtais, o tūkstančiais litų. Aišku, galima nusipirkti pigiausią, dėvėtą įrangą, bet visada reikia pasvarstyti, ar užsiimant tokia veikla, tai bus geras sprendimas. Jeigu norėtumėte įsigyti visą ekipuotę, tai pigiausia galėtų kainuoti apie 2-3 tūkst. litų, o brangiausiai gali siekti ir per 10 tūkst. litų.
– Kada traukiate iš spintų naro kostiumus, valote šautuvus? Kada tas tikras povandeninės medžioklės sezonas prasideda?
Kai tik ledas ištirpsta, iki tol, kol ledas padengia ežerus. Kai veikė Ignalinos atominė elektrinė, tai šalia esantis ežeras neužšaldavo, todėl sezonas tęsdavosi visus metus, buvo geri laikai. Lauke minus 15, o vandens temperatūra siekia 15 šilumos, tai būdavo labai smagi pramoga.
– Kalbant apie ritualus. Gal turite kokius nors, pavyzdžiui, prieš neriant ar sugavus laimikį?
– Būna įvairiai – vieni turi, kiti numoja ranka. Aš nerūkau, bet, kai pagaunu trofėjų, tai visada užsirūkau cigarą. Na aišku, koks ten mano nerūkančiojo rūkymas, bet toks savitas mano ritualas. Žinoma, trofėjai pagaunami retai – į metus vienas du, tai ta vadinamąja pergalės pypke nepiktnaudžiauju (šypsosi).
– Kiek vidutiniškai trunka vienas panėrimas į medžioklę?
– Lietuvoje nėra tokių sportininkų, kurie išbūtų 10 minučių po vandeniu, bet 1 minutė tai optimalus laiko tarpas. O per tą minutę tau reikia nuveikti daug: panerti, surasti žuvį, pašauti ją ir dar gyvam grįžti į paviršių. Didelį dėmesį skiriame saugumui. Viskas turi būti labai gerai sustyguota: privalai apskaičiuoti kiek gali išbūti po vandeniu, neprarasti kontrolės. Kartais pasitaiko, kad ir į brakonierių tinklus įsipainiojame... visko būna.
– Jei jau prakalbome apie pavojus, tai kokie yra pagrindiniai, su kuriais dažniausiai gali susidurti povandeninės žūklės mėgėjas?
Kitas pavojus susijęs su kvėpavimo subtilybėmis. Kai nardome be deguonies baliono, labai svarbus nardymo režimas. Jeigu jo nesilaikai, darai hiperventiliaciją (gilus kvėpavimas; narai naudoja hiperventiliaciją tam, kad pažemintų CO2 koncentraciją ir prailgintų panėrimo laiką) galima prarasti sąmonę.
Ir paskutinis dalykas, tai – sąmoningumas. Visada reikia prisiminti, kad po vandeniu turite ginklą ir su juo reikia elgtis atsakingai. Lietuvoje negirdėjau, kad kas nors būtų peršovęs žmogų, tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje tokių atvejų pasitaiko gan dažnai.
– Tokia žvejyba užsiimti galima turbūt ne kiekviename vandens telkinyje. Kalbant apie apribojimus, kokius išskirti, kaip svarbiausius?
– Povandeninė medžioklė Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų užsienio šalyje, su deguonies balionais yra draudžiama. Viena iš priežasčių – taip siekiama užtikrinti žuvų populiaciją, užkertant kelią masinei medžioklei. Jeigu būtų leidžiama nardyti su deguonies balionais, tai ši laisvalaikio forma, kaip mat prarastų visą savo žavesį. Užsidėjus tuos balionus ant nugaros, tam tikrą žuvį galima gaudyti dideliais kiekiais, o jei dar būtų nesilaikoma žuvų limito, tai tuo labiau. Manau, kad toks sprendimas dėl draudimo yra teisingas. O jei, visgi, būtų leidžiama juos naudoti, tai daugelis entuziastų vis tiek jų nenaudotų. Juk tai papildomas svoris, diskomfortas, judėjimo suvaržymas.
Tad nusipirkus mėgėjiškos žūklės leidimą šiuose vandens telkiniuose galima užsiimti povandenine žūkle. Žinoma galioja dar ir draudimas medžioti naktį, kadangi dalis žuvų, kaip ir žmogus, tuo metu yra miego stadijoje.
Tačiau liūdna, bet dar didelė dalis visuomenės galvoja, kad povandeninė žūklė, tai kaip brakonieriavimas...
– 11 ežerų ir Baltijos jūra – vietos, kur galima užsiimti povandenine žūkle. Jau turbūt visus skersai išilgai išnardėte. Bet, ar ne per mažai Lietuvoje leidžiamų vietų, skirtų povandeninei medžioklei?
– Nepasakyčiau, kad visus būčiau kruopščiai išnaršęs, nes dažniau važiuoju į nuomininkų išnuomotus vandens telkinius, bet užsuku ir į kai kuriuos iš tų 11. Renkuosi kitus vandens telkinius (išnuomotus nuomininkų), mat oficialiuose 11 ežerų žmonių koncentracija yra didžiulė. Vandens telkinių reikėtų daugiau, bandome rasti kompromisą. Štai šiais metais prie 10 oficialių ežerų prašėme pridėti 30 papildomų, bet buvo įrašytas bent jau 1 papildomas, tad žingsneliai nors ir maži, bet jie yra.
– Užsiminėte, kad visuomenės nuomonė dažnai yra neigiama. Tai jūs nepelnytai lyginami su brakonieriais?
– Taip. Visur pasitaiko įvairaus plauko žmonių, tai povandeninė žūklė nėra išimtis. Bet dalis visuomenės galvoja, kad povandenininkas viską iššaudo, yra didelis blogis. Jie neįsivaizduoja, ką reiškia nušauti žuvį, nėra buvę po vandeniu. Jiems atrodo, kad mes įlipame, išsirenkame žuvį, kuri mums patinka, nušauname... bet jeigu tie žmonės patys pabandytų, tai suprastų, kad viskas visiškai kitaip. Tai reikalauja daug patirties, kartais prireikia metų metus praleisti nardant, kol kažką pagauni. Neretai būna, kad išlipi be žuvies, nešaudai juk visko, kas juda. Turi tam tikrus savo nusistatymus, tikslus.
– O ar visa jūsų veikla apsiriboja tik nardymu ir medžiokle?
– Ne tik. Stengiamės, kad vandens telkiniai, nesvarbu, ar juose mums galima medžioti ar ne, būtų prižiūrimi. Bendradarbiaujame su Valstybine aplinkos apsaugos inspekcija, ruošiame projektus, švariname vandens telkinius, traukiame brakonierių tinklus, nemažai įžuviname. Ir mažas pastebėjimas – tie telkiniai, kuriuose galima užsiimti tokia medžiokle, mažiau brakonierių. Mat povandenininkas į brakonierius žiūri neigiamai – pastebėjęs neleistinus tinklus, stengiasi juos sugadinti, kad jų nebebūtų galima panaudoti. Tad brakonieriai kelis kartus pabandę užmesti tinklus, bet patyrę nuostolius, dažnai iš tokių vandens telkinių pasišalina ilgesniam, o kartais ir visam laikui.
Pvz. povandeninės žūklės entuziastų lėšomis yra įžuvinami ir ežerai. Taip gausinami Lietuvos žuvų ištekliai. Turint omenyje, kad povandeninės žūklės laimikiai būna menki, įžuvinant visada nuo to laimi gamta.
– O kada tokia veikla Lietuvoje tapo populiari?
– Kai 2007 metais įkūrėme klubą, tai nuo to meto žmonių susidomėjimas tik augo. Interneto sklaida, klubo aktyvumas prie to ženkliai prisidėjo. Žinoma, žmonės ir anksčiau domėjosi povandenine žūkle, bet galbūt nebuvo tiek daug informacijos, kurią būtų galima lengvai pasiekti ir domėtis šia veikla Lietuvoje. Rengiame įvairias varžybas, tiek žiemą, tiek vasarą, tad veiklos netrūksta.
Šiuo metu sunku apskaičiuoti, bet manome, kad Lietuvoje yra apie 1 tūkst. žmonių, užsiimančių povandenine medžiokle.
– Peržvelgęs jūsų klubo galeriją, užtikau ir keletą moterų su naro kostiumais. Atsitiktinumas, ar moterys irgi yra entuziastingos povandeninės medžioklės gerbėjos?
– Šiuo metu turime tik vieną moterį. Gerbiame, saugome, matosi, kad ji tikrai neapleis šios veiklos. O kartais nušluosto nosis ir vyrukams. Jiems tik belieka pavydžiai pasižiūrėti į jos sugautus laimikius. O šiaip moterys nelinkusios užsiimti tokia veikla. Jos mieliau palauks prie kranto, kol vyrai atneš sumedžiotos žuvies, nei pačios lįs į vandenį.
– O jei į namus tenka grįžti tuščiomis? Kitaip sakant, nei žvyno Jums, nei uodegos?
– Jei dažnai grįžtame be laimikio, tai moterys pradeda įtarinėti ar tikrai važiuojame nardyti (juokiasi). Tai stengiamės grįžti bent su vienu laimikiu.
– Ko palinkėtumėte visiems susidomėjusiems šia veikla?
– Visiems povandeninės žūklės mėgėjams ar norinčiais tokiais tapti, visų pirma palinkėčiau į tai žiūrėti protingai. Kadangi žuvys, tai naudojami gamtos ištekliai, nereikia šaudyti visko, kas papuola, turime saugoti gamtą. Nes juk gali ateiti toks metas, kai, sakykime, mūsų vaikų vaikai į tas žuvis žiūrės kaip į didžiulį stebuklą. Tad kiekvieną kartą nuspausdami ginklo gaiduką, pagalvokite ar tikrai tai yra ta žuvis, kuri verta šito veiksmo. Ir, žinoma, saugokite sveikatą, ji svarbiausias dalykas, užsiimant šiuo pomėgiu.
