Kasmet Lietuvoje lieka kelios dešimtys gandrų, dažniausiai jauni, sužeisti, nepajėgūs išskristi į šiltuosius kraštus. Ornitologai tvirtina, kad Lietuva gali didžiuotis – tai turtingiausia šalis gandrų populiacija.

Vien pernai Lietuvoje buvo per 17 tūkst. gyvenamų gandralizdžių. Ventės rago ornitologijos stoties vyriausiasis ornitologas Vytautas Jusys savo jėgomis jau 8 metus rūpinasi gandru Grantu, kuris į šiltuosius kraštus nebeskrenda ir gyvena Lietuvoje.

Pirmoji pažintis

Vytautas Jusys pasakojo, kad pirmoji jo pažintis su gandru, kuriam davė vardą Grantas, o Nidos gyventojams ir kitiems labiau žinomas kaip gandras Juozas, prasidėjo prieš 8 metus.

„2004 metais netoli Kintų skaičiavau gandrus. Vietiniai žmonės pasakojo, kad matė išmestą iš lizdo gandriuką ir ragino mane, kad jį pasiimčiau. Pasiėmiau ir ėmiau auginti, padariau jam lizdą. Taip ir prasidėjo mūsų pažintis su Grantu“, – pasakojo ornitologas V. Jusys.

Katė išmokė gandrą skraidyti
V. Jusys pasakojo, kad gandrui paruošdavo žuvies, nupirkdavo antienos atliekų. Grantas būdamas Ventės rage nuolat sukiodavosi prie karvės. Sekdamas paskui karvės grandinę, kuri braukdavo žolę, gandras tykodavo varlyčių ar žiogų. Daugiausia jis mito vabzdžiais.

„Kai tvenkinyje gaudydavau karosus, Grantas ateidavo lesti karosų, mano katė taip pat laukdavo laimikio. Vieną kartą katė puolė gandrą ir jis pirmą kartą pakilo į orą. Galima sakyti, katė išmokė jį skraidyti“, – juokavo V. Jusys.

Paukštis nedidelis, todėl ornitologas mano, kad tai turbūt patelė, tačiau vardą jau buvo išrinkęs, Nidos gyventojai taip pat, tad gandras ir toliau buvo vadinamas Grantu arba Juozu.

Supainiojo Kuršių marias su Raudonąja jūra

Pirmą sykį gandras išskrido tik 2004 metų rugsėjo viduryje, tačiau, kaip pasakojo V. Jusys, paukštis susipainiojo.

„Grantas supainiojo maršrutą. Dalis tikrųjų laukinių gandrų jau buvo išskridę, iki rugsėjo 1 d. nieko nelieka. Lietuvos gandrai skrenda per Baltarusiją, Bulgariją, Turkiją, Izraelį. Jie susirenka prie Raudonosios jūros, pailsėję perskrendą ją ir tęsia kelionę per Egiptą. Iš ten keliauja Pietų Afrikos link. Manasis perskrido Kuršių marias, tačiau galvojo, kad perskrido Raudonąją jūrą, pamatė smėlį ir pamanė, kad yra dykumoje. Pirmąją žiemą Grantas žiemojo Kaliningrado pusėje, jį priglaudė moteris, kuri juo rūpinosi. Pavasarį jis sugrįžo“, – paukščio nuotykiais dalijosi ornitologas.
V. Jusys
Manasis perskrido Kuršių marias, tačiau galvojo, kad perskrido Raudonąją jūrą, pamatė smėlį ir pamanė, kad yra dykumoje. Pirmąją žiemą Grantas žiemojo Kaliningrado pusėje, jį priglaudė moteris, kuri juo rūpinosi. Pavasarį jis sugrįžo.

Vietiniai gandrai Grantą dažnai puldavo, jis gindavosi netradiciškai – puolamas kitų, Grantas skrisdavo prie žmonių, kadangi visai jų nebijo, o vietiniai gandrai žmonių vengia.

Gandras Nidos gyventojams – pramoga

Beveik visą vasarą Grantas praleidžia Nidoje. Ten veiklos jam netrūksta: ir maišelius tikrina, ir žvejų žuvį, net cigaretes iš maišelio ištraukia. Į Nidą paukštis skrenda žuvauti.

Tačiau ornitologas pasakoja, kad Nidos gyventojams, turistams paukštis dažnai tėra tik pramoga, savotiška atrakcija.

„Nidos gyventojai juo labai džiaugėsi. Tačiau vėliau labai negražiai pasielgė: kai nebebuvo turistų, gandras tapo nebereikalingas, nebuvo, kas jį prižiūrėtų, jie paskambino gyvūnų globos draugijai Kaune ir perdavė jiems Grantą. Ten jis praleido dvi žiemas. Pavasarį jį nuvežė į Nidą, tačiau jau kitą dieną Grantas vaikštinėjo Ventės rage“, – apie žmonių požiūrį kalbėjo V. Jusys.

Žiemą grįžo su draugais

Jis pasakojo, kad žiemą Grantą uždarydavo ir saugodavo nuo šalčio. Ilgiausiai paukštis buvo uždarytas šią žiemą – beveik du mėnesius. O vidutiniškai – 3–5 naktis. Per atodrėkį ornitologas išleisdavo gandrą paskraidyti.

Ornitologas pasakojo, kad 2008 metais lapkričio mėnesį naktį pradėjo stipriai snigti, tuo tarpu gandras tupėjo lizde. Atsikėlęs naktį patikrinti, kaip laikosi Grantas, Vytautas paukščio neberado.
„Išsigandau, galvojau žuvo. Per naktį prisnigo gal 80 cm. Apie 10 valandą pastebėjau, kad atskrenta trys gandrai. Vienas iš jų buvo Grantas, kuris grįžo su savo draugais – dviem jaunikliais gandriukais. Maniškis gyveno lizde, vadovavo, o jaunikliai ant kaminų. Jaunieji visą žiemą peržiemojo ir pavasarį išskrido“, – kalbėjo ornitologas.

Mėgsta pradingti

Jis pasakojo, kad Grantas mėgsta keliems mėnesiams pradingti, o vėliau atsirasti.

„Du mėnesius jo niekas nematė. Tuomet birželį grįžo ir vėl du mėnesius kažkur buvo iškeliavęs. Vėliau vežiau turistus ir išsiaiškinau, kad jis buvo 8 km nuo Nidos. Šiandien buvo atvykę turistai iš Nidos, sakė matė mūsų gandrą. Galima sakyti, tai populiariausias gandras Lietuvoje“.
V. Jusys užsiminė, kad paukštis yra žieduotas, tačiau per 8 metus nė vienas žmogus nepranešė žiedavimo centrui, kad matė gandrą. Žmonėms trūksta sąmoningumo, kad reikia pranešti ir informuoti apie tokius atvejus.

Niekada nebeišskris

Vytautas mano, kad Grantas jau niekada nebeišskris iš Lietuvos žiemoti į šiltuosius kraštus. Pasak jo, jei žmogus išaugina gandrą, jis nebebijo žmonių ir dažniausiai žiemas leidžia pas savo šeimininkus.

„Tam tikra prasme Grantas yra „sugadintas“, gamta jau prarado šį gandrą. Mes jį priėmėme, auginame, mylime, kitaip jis būtų žuvęs. Rugsėjo viduryje, kai išskris vietiniai gandrai, manau, kad jis grįš į Ventės ragą“, – istorijos detalėmis dalijosi ornitologas.