Traukia graži gamta

Urėdija valdo 24,1 tūkst. ha valstybinių miškų. Juos prižiūri šešios girininkijos: Dūkšto, Daugėliškio, Kaltanėnų, Tverečiaus, Minčiagirės ir Vaišniūnų. Iš viso urėdijos teritorijoje su privačiais ir privatizuoti skirtais plotais yra 65 tūkst. ha miškų, iš kurių 32,7 tūkst. ha yra saugomos teritorijos.

Šiose Aukštaičių aukštumose, daubose ir kalvose plyti patrauklūs ir paslaptingi miškai, žaliomis juostomis juosiantys daugybę ežerų ir upių. Vaizdingas kraštovaizdis, protakomis sujungtų ežerų gausa, Žeimenos upė, archajiškas Lietuvos kaimas, patrauklūs ir paslaptingi miškai sudarė puikias sąlygas vis didėjančiam tiek organizuotų, tiek neorganizuotų lankytojų srautui Ignalinos krašte.

Kad miško svečiams būtų patogu

Jų patogumui urėdijos teritorijoje yra 7 stovyklavietės, 14 poilsiaviečių, 23 atokvėpio vietos bei 2 apžvalgos aikštelės. Stovyklavietės ir poilsiavietės įkurtos gražiausiose miškų vietose, įrengti baldai, pavėsinės, persirengimo kabinos, vaikų žaidimo ir sporto aikštelės, lieptai į ežerą, laužavietės, dalis jų pritaikyta neįgaliesiems.

Naujų turizmo vietų šiemet Ignalinos miškų urėdija nerengė, tačiau pradėjo rekonstruoti poilsiavietę šalia Ginučių. Naujų stovyklaviečių, poilsiaviečių poilsiautojams įrengia ir privačių miškų savininkai savo teritorijose. Šiuo metu, be poilsio minėtose stovyklavietėse, siūlomi žygiai valtimis ar baidarėmis tarpusavyje susisiekiančiais ežerais, trunkantys nuo 1 iki 5 dienų, pėsčiųjų žygis žymėtu maršrutu nuo Palūšės iki Tauragnų. Poilsiautojų mėgstamos dviračių trasos, vedančios po Ignalinos rajoną. Populiarios kelionės automobiliais didžiuoju ir mažuoju parko žiedu bei ekskursijos po centrinę parko dalį. Čia galima susipažinti su Ladakalniu, ant kurio, manoma, buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai. Nuo kalno matosi 7 ežerų panorama. Turistus traukia ir Ginučių piliakalnis, vandens malūnas, Senovinės bitininkystės muziejus, kuriame pristatomas seniausias Lietuvos girių verslas – drevinė bitininkystė.

Ignalinos miškų urėdijos miško želdinimo inžinierė Jolanta Burokienė neslepia, kad pasitaiko visokių poilsiautojų: „Vieni įsivaizduoja, kad jiems viskas galima – laužo, šiukšlina. Kiti būna ramūs, mandagūs, laužavietes kūrena, palapines ir automobilius stato tik tam skirtose vietose, išvykdami aplinką sutvarko.“

Mentalitetas keičiasi lėtai

Pašnekovės žodžiais, poilsiautojų mentalitetą nelabai keičia ir įvairios socialinės akcijos. Tie, kurie šiukšlino, – tebešiukšlina. Jaunimas, atvažiuojantis iš mokyklų ir dalyvaujantis aplinkos tvarkymo talkose, savo rankomis surenkantis tai, ką paliko kiti, dažnai garsiai prižada, kad niekada nešiukšlins. „Tačiau žmonių, miškuose atsikratančių buitinių atliekų, skaičius nemažėja. Tai, kas nereikalinga namuose, jie atgabena ir palieka prie poilsiaviečių, pavėsinių, pakelėse, paežerėse“, – apgailestauja pašnekovė.

Vis dėlto Ignalinos rajone atsiradus privalomoms sutartims dėl konteinerių įsigijimo ir mokesčiui už atliekų išvežimą, situacija pasikeitė į gera. „Dabar miškuose prie miestelių ir kaimų buitinių atliekų pastebimai sumažėjo. Kadangi reikia mokėti, tai žmonėms pigiau jas pilti į konteinerį negu kažkur gabenti“, – paaiškina J. Burokienė.

Negelbsti ir triguba apsauga

Ignalinos miškų urėdijos darbuotojai nuolat organizuoja reidus, tikrina, ar poilsiautojai palapines ir automobilius stato tik tam skirtose vietose. Laikotarpiu, kai pavojus kilti gaisrams didesnis, rengia budėjimus.

Kaip ir daugumoje kitų šalies urėdijų, čia bokštuose sumontuotos kameros su dūmų detektoriais, monitoriuose leidžiančiais stebėti situaciją miškuose. Pastebėjus dūmus važiuojama į vietą, kurioje jie užfiksuoti.

„Organizuodami darbą girininkijų darbuotojai planuoja maršrutus po paežeres, poilsiavietes, tikrindami, kaip poilsiautojai laikosi tvarkos. Tikrina tiek Aukštaitijos nacionalinio parko, tiek aplinkos apsaugos darbuotojai, jie patruliuoja ir savaitgaliais. Taigi, poilsiautojų priežiūra Ignalinos rajono miškuose tikrai intensyvi“, – pabrėžia urėdijos miško želdinimo inžinierė.

Pašnekovė teigia, jog pasitaiko ir tokių atvejų, kad pažeidėjams tenka surašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą, dažniausiai – uogautojams, šukomis šukuojantiems mėlynes, grybautojams, renkantiems neleistinai mažus grybus ar ardantiems miško paklotę ieškant voveraičių.

„Paprastai stengiamės ne bausti, o sudrausminti ir sugėdyti. Kartais šios priemonės būna veiksmingesnės“, – įsitikinusi specialistė.

Pasak Ignalinos miškų urėdijos atstovės, problemiškiausia – Dūkšto girininkija, esanti prie Visagino. Daug rekreacinių objektų turi Vaišniūnų bei Minčiagirės girininkijos.