Pavasaris – tinkamiausias metas rinkti ne tik vaistažoles, bet ir įvairias vaistines medžių dalis bei šaknis. Specialistai primena, kad tik tinkamai renkamos ir ruošiamos vaistinės dalys nepraranda vertingų savybių ir ragina nepražiopsoti jų rinkimo laiko.
Beržo ir pušies pumpurai
Beržų pumpurai, ir plaukuotojo, ir karpotojo beržo, renkami žiemą ir anksti pavasarį – vasario ir kovo mėnesiais, kol nepradeda brinkti. Nukirstos šakos su pumpurais surišamos ir sunešamos į pastoges. Per mėnesį džiovinamos šaltyje jos išdžiūsta. Tada nukuliami pumpurai, pašalinamos išsiskleidusių pumpurų priemaišos.
Beržų pumpuruose yra 5–8 proc. eterinio aliejaus, flavonoidų, dervų, rauginių medžiagų, saponinų. Jų preparatais gydomos kvėpavimo takų ligos (tracheitas, bronchitas, laringitas). Pumpurai vartojami sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, kepenų ligomis, reumatu. Nuoviras naudojamas norint sustabdyti plaukų slinkimą, išnaikinti pleiskanas. Spiritine ištrauka gali būti valomas spuoguotas veidas, gydomos žaizdos.
Pušų pumpurai skinami anksti pavasarį, kol dar nepradėjo skleistis. Surinkti ūgliai greitai džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje. Pušies pumpuruose yra iki 1,5 proc. eterinio aliejaus, rauginių medžiagų, kartumynų (pinicikrinas), sakų.
Jie vartojami sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Pušų vonios stiprina nervų sistemą, atpalaiduoja po įtempto darbo, taip pat tonizuoja, suteikia jėgų.
Didžiojo debesylo šaknys
Debesylo šaknys ir šakniastiebiai kasami pavasarį arba rudenį. Žievė nuo šakniastiebių nelupama, nes ji turi veikliųjų medžiagų. Nuvalyti šakniastiebiai supjaustomi 15–20 cm ilgio gabaliukais, storesni skeliami išilgai ir apvytinami ore.
Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje. Gerai išdžiovinti šakniastiebiai yra stipraus aromatingo kvapo, kartoko deginančio skonio. Šaknyse ir šakniastiebiuose yra iki 40 proc. inulino, 1–4 proc. eterinio aliejaus, alanto rūgšties, rauginių medžiagų, dervų, alkaloidų, kartumynų, saponinų.
Liaudies medicinoje debesylo šaknimi gydomi inkstų, kvėpavimo ir šlapimo takų, virškinamojo trakto negalavimai, iš organizmo varomos kirmėlės (askaridės). Išoriškai gydomos odos ligos (egzema, neurodermitas), tačiau ir patys debesylo preparatai gali sukelti šiuos negalavimus. Todėl juos vartoti galima tik pasitarus su gydytoju.
Paprastojo ąžuolo žievė
Vaistinei žaliavai tinka tik jauna, blizganti ąžuolo žievė, kuri lupama kirtavietėse anksti pavasarį, prieš sprogstant pumpurams. Ji lupama nuo jaunų medžių plonų kamienų (ne senesnių nei 20 metų) arba senesnių medžių šakų. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje. Išdžiūvusi žievė – tai lygaus, blizgančio ar šiek tiek raukšlėto paviršiaus vamzdelių ar juostelių pavidalo žievės gabaliukai, jie bekvapiai, sutraukiančio skonio.
Ąžuolo žievėje yra 7–12 proc. rauginių medžiagų, galo ir elago rūgščių, flavonoidų. Jos nuoviru skalaujama burna ar gerklė esant gingivitui, stomatitui, gerklės uždegimui, šalinamas nemalonus burnos kvapas, daromi pavilgai nudegimams, paviršinėms žaizdoms gydyti, vartojama plinkant plaukų šaknims stiprinti, nuo pleiskanų, kojų prakaitavimo.
Paprastojo putino žievė
Vaistinei žaliavai renkami putino žievė, vaisiai, kartais žiedai ar lapai.
Žievė lupama pavasarį, nuo balandžio mėnesio. Prasidėjus sulčių judėjimui, ji lengvai atskiriama nuo medienos. Lupama nuo jaunų šakų ūglių ir džiovinama gerai vėdinamose patalpose, pavėsyje ar džiovykloje. Išdžiuvusi žaliava – tai susisukę, kartoki, rusvai pilki žievės vamzdeliai.
Putino žievėje yra glikozido viburnino, vitaminų C ir K, karotinoidų, 2–4 proc. rauginių medžiagų, triterpeninių saponinų. Žievės nuoviras sutraukia kraujagysles, didina skrandžio sulčių rūgštingumą, gerina virškinimą ir skatina šlapimo išsiskyrimą. Gali būti vartojama į vidų kaip kraujavimą stabdanti priemonė: kraujuojant gimdai, nosies gleivinei, esant gausioms menstruacijoms. Išoriškai nuoviru skalaujama burna sergant gingivitu, parodontoze.
Paprastojo šaltekšnio žievė
Šaltekšnio žievę patogu rinkti, kai miške kertami nereikalingi krūmai ir medžiai, tarp jų ir šaltekšniai. Balandį ir gegužę, prasidėjus sulčių judėjimui, augalo žievė lengvai lupama. Vaistinei žaliavai netinka kerpėmis apaugusi žievė. Ji džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje, pavėsyje ar džiovykloje, kartais pavartoma. Žievės vamzdeliai neturi būti įsimovę vienas į kitą.
Vaistams žievė tinkama tik po metų nuo jos ruošimo, nes šviežioje žaliavoje yra vėmimą sukeliančių medžiagų. Norint greičiau pašalinti pykinimą sukeliantį cheminį junginį, galima šviežią žievę valandą dvi pakaitinti verdančio vandens garuose.
Šaltekšnio žievėje yra apie 6 proc. antraglikozidų, apie 10 proc. rauginių medžiagų, gleivių dervų, alkaloidų, cukraus, šiek tiek eterinio aliejaus, dažinių karčiųjų ir mineralinių medžiagų.
Liaudies medicinoje šaltekšnio žieve gydomos podagra, karštligė, kepenų ligos, gelta, iš žarnyno varomos kirmėlės (askaridės). Ji taip pat vartojama gydant lėtinį vidurių užkietėjimą. Poveikis pasireiškia po 8–10 valandų. Tačiau ilgai ar didelėmis dozėmis vartojant šaltekšnio preparatus gali pasireikšti kalio trūkumas, tai irgi sukelia vidurių užkietėjimą.
