Per pastaruosius penkerius metus grūdų kainos pasaulio rinkose išaugo du, o kai kuriose valstybėse net tris kartus. Nors didėjančios maisto kainos - puikus motyvas augintojams sukti galvas, kaip įveikti dėl klimato kaitos mežėjančio maisto problemą, skaičiai optimistiškai nenuteikia. Ar įsivaizduojate, koks baisus gali tapti pasaulis, jei kasmet maisto vis mažės?
Mokslininkų teigimu, reikalingos naujos javų rūšys ir pažangesnės už dabartines metodikos. Jie teigia, kad nepaisant neatidėliotino poreikio, žadėtas finansavimas vėluoja, daugelis būtinų darbų dar nepradėti, o juos pradėjus rezultatų greičiausiai reikės laukti dešimtmečius.
„Tiesiog vyksta visiškas nesusikalbėjimas su žmonėmis, kurie nesuvokia, kokioje pavojingoje situacijoje atsidūrėme“ sako Tarptautinio kviečių ir kukurūzų pagerinimo centro (pagrindinio Meksikos tyrimų instituto) vadovo pavaduotoja Marianne Bänziger.
Centro kviečių fiziologijos specialistas Matthew Reynoldsas taip pat susirūpinęs dėl galimų pasekmių, jei problema nebus rimtai sprendžiama.
„Koks baisus bus pasaulis, jei kasmet maisto vis mažės“, sako jis. „Kaip tai paveiks visuomenę?“
Prieš keletą dešimtmečių Meksikos Yaqui Valley kviečių augintojai buvo pagrindiniai žemės ūkio vystymo, vadinamo Žaliąja revoliucija, dalyviai. Ūkininkai naudojo patobulintas javų rūšis ir intensyvesnius ūkininkavimo metodus, kad padidintų maisto produkcijos kiekius besivystančiame pasaulyje.
Kai 1940-aisiais metais čia pradėjo dirbti jaunas amerikietis agronomas Normanas E. Borlaugas, kurio veiklą finansavo Rokfelerio fondas, vietos ūkininkai pradėjo dirbti laikydamiesi jo rekomendacijų. Sėkmingas jo darbas išvedant naujas rūšis Meksikos ūkininkams padėjo šešis kartus padidinti kviečių derlių.
Septintajame dešimtmetyje Dr. Borlaugas paskleidė savo metodus Indijoje ir Pakistane, kur buvo baiminamasi masinio bado. Ten produkcija taip pat staiga išaugo.
Prie Žaliosios revoliucijos prisijungė kitos šalys ir XX a. antroje pusėje maisto gamyba pralenkė gyventojų skaičiaus augimą. Dr. Borlaugas tapo vienintelis visų laikų agronomas, kuriam 1970-aisiais metais buvo įteikta Nobelio taikos premija už pagalbą „suteikiant duonos alkanam pasauliui“.
Atsiimdamas premiją Osle, jis perspėjo, kad nereikėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti, nors ir pasiekta gerų rezultatų.
Produkcijos kiekis augo, todėl pagrindinės grūdų rūšys (žmonių naudojamos maistui arba kitai produkcijai – mėsai, kiaušiniams, pieno produktams ir žuvų ūkiams) vis pigo. Dėl skurdo neturtingose šalyse daug žmonių vis dar negalėjo įpirkti pakankamai maisto, tačiau bendrai alkstančių žmonių dalis pasaulyje sumažėjo.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad maisto gamyba yra kontroliuojama. Vyriausybės ir įvairūs fondai ėmė mažinti žemės ūkio tyrimų finansavimą arba nukreipė lėšas problemoms, kurias sukėlė intensyvus ūkininkavimas, tokioms kaip žala aplinkai, spręsti. Per 20 metų vakarų pagalba žemės ūkio vystymui neturtingose šalyse sumažėjo beveik per pusę, o kai kuriuose svarbiausių pasaulio tyrimų centrų buvo masiškai atleidžiami darbuotojai.
Kaip ir prognozavo Dr. Borlaugas, amžiaus pabaigoje pasaulinėje maisto sistemoje ėmė ryškėti tokios dėmesio stokos pasekmės. Produkcijos ir toliau daugėjo, tačiau ūkininkų nebepasiekė inovacijos, todėl augimo tempas lėtėjo.
Tiesa, GRYNAS.lt rašė, kad daug kur Indijoje ryžius vis dar kulia jaučiai.
O permainingi orai pradėjo mažinti derlius. 2003-iaisiais metais Europą užplūdusi karščio banga, kurią kai kurių mokslininkų nuomone sustiprino žmogaus veiklos sukeltas pasaulinis atšilimas, kai kuriose šalyse žemės ūkio našumą sumažino 30 procentų. Ilgalaikė sausra Australijoje, kuri taip pat galėjo būti susijusi su klimato kaita, stipriai sumažino kviečių ir ryžių produkcijos kiekį.
Pasėlių derlius gali sumažėti 30 ar daugiau proc.
Nuo pramonės perversmo žmonės jau padidino anglies dioksido kiekį atmosferoje 40 procentų ir per ateinantį šimtmetį gali jį dar padvigubinti ar patrigubinti. Ilgą laiką tyrimai rodė, kad papildomos dujos sustiprins pasaulyje auginamus maistinius javus ir bus ypatingai naudingos sudėtingomis oro sąlygomis.
Tačiau daugelis šių tyrimų buvo atliekami dirbtinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, šiltnamiuose arba specialiose auginimo kamerose. Pastarąjį dešimtmetį Ilinojaus universiteto mokslininkai išbandė tręšimą CO2 realiomis sąlygomis su dviem svarbiausiomis JAV auginamomis kultūromis.
Jie užsodino lauką sojų pupelėmis ir papildomai apipurškė jas anglies dioksidu. Remdamiesi ankstesnių tyrimų duomenimis, jie tikėjosi, kad esant optimalioms augimo sąlygoms dėl dujų derlius šoktels 30 procentų. Tačiau nuėmus derlių jie buvo nemaloniai nustebinti – šuolis buvo per pusę mažesnis nei tikėtasi.
Auginant sojų pupeles tokiose sąlygose, kurios numatomos ateityje, t. y. aukšta temperatūra arba vandens trūkumas, papildomas anglies dvideginio kiekis visiškai nekompensavo šių veiksnių sukelto derliaus sumažėjimo.
Bandymai buvo atlikti ir su kukurūzais – vertingiausia Amerikoje auginama kultūra, svarbiausia mėsos gamybos ir biokuro pramonės žaliava. Nors buvo žinoma, kad ši kultūra vangiau reaguoja į anglies dioksidą, šuolio vis tiek buvo tikimasi, ypač sausrų metu. Deja, Ilinojaus mokslininkai neužfiksavo jokio šuolio.
Jų darbas pasitarnavo išsamesniam tyrimui, kuris parodė, kad papildomas anglies dioksidas iš tiesų veikia augalus kaip trąša, tačiau jo teikiama nauda yra mažesnė nei manyta anksčiau ir, greičiausiai, mažesnė, nei reikėtų maisto trūkumui išvengti.
Du ekonomistai Wolframas Schlenkeris (Kolumbijos universitetas) ir Michaelis J. Robertsas (Šiaurės Karolinos valstybinis universitetas) pradėjo lyginti pasėlių derlius ir natūralų temperatūros svyravimą. Jų tyrimas atskleidė, kad pasėlius veikiant tam tikrą ribą viršijančia temperatūra – apie 29 laipsnių kukurūzams ir 30 laipsnių sojų pupelėms – derliai stipriai sumažėja.
Šie tyrimai perša mintį, kad jei amžiaus pabaigoje JAV klimatas bus toks, koks prognozuojamas – su daugiau karštų dienų auginimo sezono metu, šiandien auginamų rūšių pasėlių derlius gali sumažėti 30 ar daugiau procentų.
Nors JAV dar to nepajuto, daug svarbių žemės ūkio šalių jau kenčia nuo sparčiai šylančio, vidutiniškai keliais laipsniais karštesnio auginimo sezono.
