Iš tikrųjų, kalbant (tiksliau, rašant) be ironijos, norėčiau pastebėti, kad problema išties yra aktuali ir net globali. Taigi, dabar metas pateikti situaciją, kuri paprastai beveik kasdien, beveik kiekvienoje parduotuvėje nutinka beveik kiekvienam pirkėjui, tik ne kiekvienas atkreipia dėmesį ar susimąsto, kad pateko į probleminę situaciją ar prie jos prisidėjo. Lygiai taip pat ir pardavėjos (kasininkės), galima sakyti, yra sistemos aukos (arba gal geriau įvardinti jas kaip varžtelius). Žodžiu, trumpai problemą galima perteikti vienu retoriniu klausimu. Ar galima nusipirkti du pomidorus (jei nemėgstate pomidorų, galima įrašyti agurkus, morkas, bananus...) be maišelio? Ir be streso. Ir be diskusijų. Tiesiog be žodžių. Visgi, į šitą klausimą norėčiau išgirsti atsakymą iš prekybos centrų atstovų.

Ilgesnė istorija tokia. „Iki“ parduotuvėje eilinę mėnulio priešpilnio dieną (čia pabrėžiau, kad nepagalvotumėt, jog pilnatis veikia tokius pasisakymus) pirkau 2 pomidorus (dar šokolado, kuris paskui labai pravertė susierzinimui numalšinti). Prie kasos dar nepradėjus skenuoti prekių pastebėjau, kaip kasininkė, išvydusi mano du kuklius pomidorus, suskubo iš nesibaigiančio rulono atplėšti polietileno maišelį. Mano reakcija buvo greita, tad jai betiesiant ranką atlikti turbūt įprasto veiksmo, pasakiau, kad maišelis man nereikalingas. Paprastai (dažnai pasitaiko, kad kasininkės norėdamos „gero“ viską bando „sufasuoti“, kartais net atskiras prekes į atskirus maišelius; dar būna, kad paklausia, ar reikia, žodžiu, variantų – daugiau nei pirkau pomidorų) pavyksta išvengti šio veiksmo, bet šįkart nepavyko įtikinti net tokiomis skambiomis frazėmis, kaip „čia gi papildoma šiukšlė“, ar kad „nuo 2015 m. Europos Sąjungos valstybės įsipareigojo sumažinti lengvųjų plastikinių maišelių naudojimą, nes jie teršia aplinką ir kenkia ekosistemoms“ ir kad šiaip, liaudiškai tariant, užknisa tie maišeliai.

Keisčiausiai man nuskambėjo ir iki šiol skamba ausyse (nes jei neskambėtų, tai turbūt ramiai gyvenčiau ir gražų vakarą išnaudočiau, tarkim, rūšiavimo konteinerių paieškoms, kur paskui tuos plastikinius maišelius būtų galima „realizuoti“) pasiteisinimas, kad tokie yra nurodymai ir negalima prekių liesti rankomis. Atrodytų, vau, kaip malonu, rūpinasi, kad ant mano pomidorų nepatektų mikrobų, nes gi logiška – tomis rankomis liečia pinigus, braukia korteles, skenuoja skalbimo miltelius ir visokius „kurmius“, o paskui sveria nuogas daržoves... Aišku, prieš tai nučiupinėtas ir pirščiukais nutapšnotas dar bent tūkstančio per dieną jas rūšiavusių ir taip neišsirinkusių kitų pirkėjų rankų, dar prieš tai į dėžes krovusių sandėlio darbuotojų, jas skynusių, rovusių, na, ir galiausiai, įvairiais chemikalais ir trąšomis maitinusių. Be to, močiutė man įkalė galvon, kad neplautų daržovių valgyti negalima (lygiai taip pat, kaip negalima šiukšlinti). Tad bandymas pateisinti logiškai - atmetamas. Papildomai kyla dar klausimų. Kokia prasmė pirkti ekologiškai užaugintus produktus, jei juos paskui sugrūda į ekologiškas ideologijas dusinantį plastikinį maišelį? Kokia prasmė gaminti daugkartinius maišelius su kukučiais ir pelėdom bei deklaruoti, kad rūpinamasi gamtosauga, jei tokią gražią idėją nusveria kasdien masiškai sunaudojami celofanų kiekiai. Na, žinoma, daugkartinių maišelių idėja ir tikslas yra sveikintinas (jei vienkartiniais galima tik baisėtis, tai daugkartiniais – grožėtis ir girti), tačiau nereikėtų viena ranka glostyti, o kita mušti.

Taigi, pomidorai atsidūrė maišelyje, kurį teko palikti prie kasos, tad iš esmės prisidėjau prie dar vienos beprasmiškos šiukšlės atsiradimo. O juk viskas gali būti paprasčiau... Sakoma, kai kritikuoji ir reiški pastabas, privalai pateikti ir galimų sprendimo būdų. Manau, jie ir taip savaime aiškūs. Ir nors plastiko vartojimo problemos sprendimas turėtų būti kompleksinis (t.y. įtraukiantis visas puses – tiek pakuočių gamintojus, tiek vyriausybines ir nevyriausybines organizacijas bei įmones ir t.t.), kiekviena pusė gali savarankiškai imtis iniciatyvos. Pirmiausia, reikėtų susėsti (arba sustoti, kaip patogiau) su visais darbuotojais ir juos informuoti (tam pakaktų net kelių sakinių), kad nedėtų prekių į maišelius, arba esant „įtartinai“ situacijai pasiteirautų, ar reikia maišelio ir jokiu būdu nesiginčytų su pirkėju, kai šis paprašo nedėti jo prekių į maišelį, nes gi visi žino, kad klientas visada teisus.

O aš šiuo atveju jaučiuosi ypač teisi (ne tik pasibaisėjusi). Be to, siekiant mažinti polietileninių maišelių vartojimą būtų galima daržovių (ar kitame, kur maišeliai gali būti aktualūs) skyriuje iškabinti pirkėjus informuojančius ar juos „programuojančius“ plakatus (pvz. su kiro, ryjančio maišelį, atvaizdu ir fraze „Ar tau tikrai reikia plastikinio maišelio? Kur jis keliaus, kai panaudosi? Turbūt vėl atiteks kirui“). Juk iš tikrųjų plastikinių maišelių problema yra pernelyg nuvertinama, nes, kaip visada, yra didesnių (svarbesnių) gabaritų, pakrantėje numestos traktoriaus padangos dydžio. Bet didelės problemos sudarytos iš mažesnių (čia demotyvacijos puslapio gerbėjams iki skausmo pažįstama frazė) ir jas išsprendus galima bandyti gliaudyti kietesnius riešutus.

Kam įdomu statistika, galiu priminti, jog 2010 m. buvo paskaičiuota, jog vienas europietis per metus vidutiniškai sunaudoja beveik 200 plastikinių maišelių, o daugiau kaip 8 mlrd. plastikinių maišelių tampa šiukšlėmis. Pridėkim dar 5 metus ir dar padidinkim maišelių skaičių. O tai, kad jais atsikratyti sunku net tada, kai išmeti, įsitikinau savomis akimis. Teko lankytis Graikijos Syros saloje, kurioje kalnais driekiasi įdomus pėsčiųjų maršrutas (be aiškių nuorodų, bet lankytojai nepasimetę). Keliaujant piemenų išmintu taku iki vieno žemėlapyje pažymėto lankytino objekto žavėjo kraštovaizdis, bet nebuvo įmanoma pasidaryti nė vieno „selfio“, nes visur „ganėsi“ plastikiniai maišeliai, kurie vėjo genami kaip dvylika brolių juodvarniais skraidė į visas puses. Visas kraštovaizdis buvo jais nusėtas. Tuomet irgi piktinausi „kokie kiaulės tie turistai, kiek šiukšlių palieka“. Bet maišelių mastas buvo toks didelis (vos ne atskiras kultūrinis sluoksnis ar asmeninis šiltnamis kiekvienam krūmokšniui), kad kilo abejonių, ar nebūsiu turistų apšmeižusi. Netrukus paaiškėjo priežastis ir aptikta maišelių „juodoji skylė“ (tik nesiurbianti juos, o švaistanti). Nuostabaus jūros ir kalnų peizažo šone buvo įkurtas sąvartynas, iš kurio dėl vėjo gūsių milijonai maišelių įgavo sparnus. Ir kas dėl to kaltas? Visi (tikrai ne vien Grybauskaitė ar Landsbergis): tie, kurie gamina maišelius, tie kurie juos perka, kurie vartoja, kurie išmeta...

Žinoma, mums iki tokio graikiško kraštovaizdžio aksesuarų ir maišelių vartojimo dar toli (gerąja prasme – tikėkimės, jų neaplenksime). Tačiau maišelių era turi baigtis ir prasidėti sąmoningoji epocha, kur pirkėjas, nesidedantis produktų į maišelį, nebūtų laikomas eretiku (ar tiesiog balta varna), o kasininkė nesipiktintų dėl pastabų, nes jų paprasčiausiai nereikėtų. Tad norėtųsi sužinoti, kokia yra prekybos centrų pozicija plastikinių maišelių atžvilgiu, ar tikrai kasininkės yra „apmokomos“ kišti prekes į maišelius higieniniais sumetimais? Ir kada bus įmanoma įsigyti sveriamos baltos mišrainės atsinešus savo daugkartinį indą?