aA
Vanduo linkęs būti ramus, jei laikomės kasdienės tvarkos ir neignoruojame tikrovės. Jis neteka į kalną, kol kas nors nepatvenkia vagos. Jis nesilieja per kriauklės kraštus, jei ji gerai prižiūrima. Maža to, mums, kaip ir visoms žinomoms gyvybės formoms, jis – būtinas. Norint, kad vanduo mums nekenktų, turime tik prie jo prisiderinti. Tiek, kiek tai įmanoma ir bent jau ten, kur tai nėra sudėtinga.
Prie ežerų vis dar galima rasti tvorų
© T. Janonio nuotr.

Aptarkime eilines vandens problemas. Kad ir ne kartą girdėtą „kovos su tvoromis paežerėse bei paupiuose“ klausimą. Dabar jis pas mus – toks tradicinis, kad patenka net į politikų tarpusavio polemikos sritį ir tampa kiek nuvalkiotu. Publikacijų šia tema Lietuvoje parašoma bent kartą per mėnesį. Panašiu dažnumu pasirodo ir informacija apie įvairių ministerijų bei joms pavaldžių institucijų veiksmus: reidus, komisijų posėdžius, nutarimus... Ginčytis, rodos, jau net nėra apie ką. Daugumos gyventojų ir net valdiškų įstaigų nuomonė vieninga: tvoroms prie vandens ne vieta! Su tuo tikrai reikia sutikti. Čia jos ne tik nieko nepuošia, bet ir trukdo krantui tapti tikruoju gyvybės koridoriumi.

O dabar pagalvokime, ką ir nuo ko jomis bandoma saugoti? Ir kas vis kartas nuo karto jas užtveria? Ar ne tą pačią pakrantę jos savininkai taip nevykusiai ir mėgina gelbėti. O gelbėti tenka dažniausiai nuo mūsų – tos aktyviai diskutuojančios visuomenės dalies. Neabejoju, kad perskaičius šį sakinį, mano šnekos daug kam ima nebe patikti. Bet ar nenorėtume, kad su vaizdinga pakrante besiribojantys žemės plotai būtų prižiūrėti? Šiam norui turbūt mažai kas prieštarautų. Klausimas, ties kuriuo diskusijos paprastai užstringa, yra kitas: kaip to pasiekti? Tad pirmiausia pamėginkime išsiaiškinti, kodėl to nepavyksta padaryti.

Visi žino – didžiausia betvarkė ten, kur nėra tikro šeimininko. Bet ar gali šeimininkas jaustis tikru, jei pagal šiandienos normas jis privalo leisti praeiti pakrante visiems to norintiems? Tiesa, paskutinės įstatymų nuostatos bent jau įpareigoja lankytojus susirinkti savo paliekamas šiukšles ir atsiklausti savininko leidimo norint apsistoti jo žemėje. Tik kol kas nelabai aišku – ką reiškia žodis apsistoti? Ar svyrinėjantys patogiai prieinamoje pievoje su atkimštais alaus buteliais lankytojai eina pakrante, ar jau apsistojo? O gal apsistos tik tuomet kai „nulūš“? Suprantu, kad šaržuodamas kiek perlenkiu lazdą. Ne visi lankytojai atitinka šį beveik tradicinį vaizdelį. Ir ne visiems pakrančių šeimininkams tai rūpi. Bet kol aiškiai neapibrėšime panašaus elgesio ribų ir kol jų neįsisąmoninsime, tol bus norinčių apsitverti savo teritoriją.

Aplinkosaugininkai matuoja nelegalias tvoras
Aplinkosaugininkai matuoja nelegalias tvoras
© R. Levickaitės nuotr.

Ką tik išsakytos mintys nėra populiarios. Tad skubu gintis – tikrai nesiūlau tverti tvorų palei krantą. Geriau pasvarstykime, ar neverta po truputį pereiti prie kitokio pakrančių valdymo modelio. Negyvename džiunglėse ar taigoje. Mūsų upės ir ežerai – pakankamai lengvai pasiekiami. Tad tikrai nedera stebėtis, kad prieinamiausiose vietose krantai jau ne tik nutrypti, bet ir išvažinėti. Tai neva griežtai draudžia teisės aktai. Ir veiksmingai kovoti su tuo gali tiktai pakrančių sklypų savininkai.

Skaitančių galvose dabar galimai jau skamba komentarų seka (Patys ir išvažinėja – žemgrobiai!; O kur vargšui žvejui meškerę įmerkti?; Tai ką – maudysimės nendryne?). Taip, abejonių kyla. Bet neskubėdami su išvadomis žvilgtelėkime į problemą kiek plačiau. Ar mūsų pirmoji reakcija, pamačius užtvarą skersai paupio link vedančio takelio („Na, va – ir vėl tas pats!“), nėra pavydo sukeltas susierzinimas? Psichologai teigia, kad pavydo priežastis – mėginimas save su kuo nors lyginti. Beje, lyginamos tik tos savybės ar dalykai, kurie suteikia pranašumų antrajai pusei. Pavydėdami patys visada liekame „nuskriausti“. Bet juk dauguma situacijų leidžia pasijusti ir pranašesniais už kitus.

Taip, rimtas buomas ant kelio neleis mums pasiekti pakrantės norimoje vietoje. Todėl galime pavydėti tiems, kas turi raktus nuo jo. Bet pažiūrėkime, ar jie taip pat negalėtų mums pavydėti? Juk tie, kas turi raktus nuo užkardos, dažniausiai pjauna ten žolę, taiso lieptus ir tvarko tą patį link jos vedantį keliuką. Mes dėl tokių „menkniekių“ galime net nesijaudinti. Mes (bent jau dažniausiai) atvykstame pailsėti. Ir kažkodėl nemanome, kad poilsis – mokama paslauga. Gulint Turkijos ar Kanarų paplūdimiuose ir net žvejojant prie Norvegijos krantų susimokėjimą už paslaugas laikome normaliu dalyku. Toks klausimas nekyla ir gimtinėje nuomojantis kaimo turizmo sodybą. O štai privažiuoti kiek įmanoma arčiau ežero, pasitiesti nutryptą demblį pakrantės pievoje šalia nelegalios šukėmis nusėtos laužavietės ir prisidėti prie visuotinai paplitusių pakrūmių dergimo procedūrų – tikrai nieko nekainuoja. Formaliai tai net atrodo teisinga: juk mokėti tikrai nėra už ką!

Tik menka smulkmena – kol nemokėsime, tol ir tupėsime pakrūmėse, nuolat besiskųsdami blogais keliais, neprižiūrėtais pliažais ir brakonierių išgaudytomis žuvimis. Ar sąžininga tikėtis tvarkos, jei patys prie jos neprisidedame? Juk norėdami morkų ar bulvių paprastai keliaujame link parduotuvės ar turgaus, o ne braunamės į svetimą daržą. Nesibrauname, nes žinome, kad negalima. Negalima vaikščioti svetimame darže ar, juolab, ką nors jame rauti. Kad ko nors neištryptume ar nenulaužtume. Kad nuėmus derlių, turėtume ką pirkti parduotuvėje. Taigi, paprastai žinome, kad gero rezultato galima tikėtis tik kažkam dirbant, o kitiems – netrukdant to daryti. Kita vertus, daržai neretai aptverti. Pakrantė ne daržas – neaptversi. Bet ar tik ne todėl dauguma jų apleistos ir išmindžiotos? Ar tikrai visiems dera ten vaikščioti, tikintis, kad kažkas be jokio atlygio jas tvarkys? Gal tam kažkam priklauso ne tik daugiau pareigų, bet ir daugiau teisių? Beje, dažnai tas kažkas – ne pakrantės gyventojas, o urėdija ar savivaldybė.

Nelegali tvora Dvarčiškiuose
Nelegali tvora Dvarčiškiuose
© I. Labutytės nuotr.

Aišku, vien panašiais pasamprotavimais problemos neišspręsime. Spėtina, kad jos nepavyktų įveikti net itin detaliai sutvarkius pakrančių naudojimą reglamentuojančius teisinius dokumentus. Galima net susidaryti įspūdį, kad tokių labiau retorinio pobūdžio klausimų visai neverta svarstyti. Dažnai manoma, kad konkrečiu momentu realaus sprendimo neturinčias problemas geriau palikti ateičiai. Bet atidėjimas problemų neišsprendžia, o dažniau jas tik gilina. Sutelkę dėmesį į greitai pataisomas smulkmenas kartais nebematome prastą bendrąjį kontekstą lemiančių priežasčių. Juk įsiuvus papildomą sagą vargu ar pavyks pataisyti kreivai sukirptą eilutę...

Vien per paskutinį šimtmetį, o daug kur ir per trumpesnį laiką, Lietuvoje įvykę aplinkos pokyčiai buvo milžiniški. Spėjome panaikinti rėžius ir persikraustyti į vienkiemius, po to buvome vėl suvaryti į kolūkių centrus. Numelioravome didžiąją dalį pelkių, pievų ir įmirkusių šabakštynų, o paskui spėjome juos vėl apleisti. Bekultūrindami žemes sureguliavome virš 80 proc. šalies upių vagų ir iškasėme keliolika tūkstančių kilometrų sausinimo griovių. Atsodindami iškirstas sengires, užleisdami pievas krūmais ir vėl grįždami prie pirmykščių kone plynų kirtimų, pakeitėme bendrą miškų struktūrą. Tapome urbanizuota šalimi su nuolat tuštėjančiomis provincijos teritorijomis.

Sausuma, vandenys, laukai, miškai, kaimai, miestai – viskas paliesta lig tol neregėto intensyvumo pasikeitimų. Pakito ne tik paupiai, paežerės ir pabaliai. Pakito ne tik gamta. Pakito gyvenimo būdas. Ir pats gyvenimas. Bendroji terpė, kurios vientisumui būtina darna. Taip taip – ta pati darna, dermė, harmonija ir adaptacija. O dabar susimąstykime: ar pakitome mes? Ar adaptavomės prie naujovių, ar prisitaikėme prie pakitusių sąlygų? Juk nepaisant visų permainų, pakrantėse vis dar esame linkę elgtis pagal XVI a. Lietuvos statutų įrašus primenančias normas: „... kas nuo seno turi ežerus [...] kieno nors girioje, negali dėl ežero [...] svetimos girios savintis; o tas, kieno girioje būtų ežerai [...] irgi negali tų svetimų įeigų prie savo girios prijungti“. Ar ne panašiai gyvename? Girininkui svarbus miškas, ūkininkui – laukas, o žvejui – ežeras arba upė. Tad ko tada stebimės pakrančių tvoromis ir šiukšlynais? Galbūt dar nesupratome to tikrojo pakrančių pločio? Tikrojo vandens ribų masto ir svarbos.

O svarbiausia – nesuvokėme, kad pakrantės gali būti naudingos. Ne tik kaip rūšių įvairove pasižyminčios buveinės, bet ir kaip tiesioginę naudą mums teikianti vieta. Darna susiklosto tuomet, kai visi jos siekia. O siekiama ne šiaip sau: harmoningai vykstančio proceso dalyviams tai turi būti naudinga. Pakrančių tvoros (bent jau tokios, dėl kurių šiandien ginčijamasi) tikrai išnyks. Tuomet, kai sklypo turėtojui neapsimokės jo aptverti. Kai jam bus labiau pravartu čia kurti paslaugų infrastruktūrą. Ir kai lankytojai bus suinteresuoti ja naudotis. Bet pirma visiems reikia priprasti prie minties, kad mūsų pakrantės jau šiandien ne mažiau svarbios nei vandens ištekliai ir gretimi laukai. Pirmieji tai suvokę taps tikraisiais konflikto dėl tvorų laimėtojais. Pastebėjusiais sąlygų pokyčius ir įveikusiais pavydo tvoras savyje. Prisitaikiusiais. Susitvarkiusiais palei vandenį.

Vandeniui daug nereikia. Tik paprastos tvarkos.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Dėl šylančio klimato šalys skelbia „nepaprastąją padėtį“: ką darys didžiausią pavojų patirti galinti Lietuva? (145)

Britanijos parlamentas gegužės 1 dieną tapo pirmuoju pasaulyje, paskelbusiu „nepaprastąją...

Aplinkosaugininkai per 3 mėnesius patikrino daugiau nei 7 tūkst. žvejų (13)

Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (AAD) nuo vasario 1-os iki balandžio 20...

Sulaikyti žvejai pažeidėjai: teks atlyginti beveik 1000 eurų žalą (45)

Trečiadienį Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (AAD) pareigūnai sulaikė du...

Suskaičiavo Ukmergės parkų medžius (13)

Kęstučio aikštėje, Pilies parke, Draugystės skvere bei parke prie Ukmergės ligoninės buvo...

Svarbu žinoti kavos mėgėjams: kaip pasielgti su tuo, kas lieka (8)

Atsirandant naujiems maisto produktams ir gėrimams, gyventojams kyla iššūkių rūšiuojant jų...

Top naujienos

Kubilius apie Nausėdos dalyvavimą rinkimuose: Karbauskis buvo teisus (49)

Šeštadienį konservatorius Andrius Kubilius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje...

Gediminas Jaunius. Momentiniai TV reitingai ar sėkmė „Eurovizijoje“ – štai, kur klausimas! (1)

„Eurovizijos“ sezonas Lietuvai pasibaigė, deja, šįsyk nesėkmingai, į finalą nepatekome....

„Valstiečių“ klausimų kandidatams į prezidentus sąrašas - be galimybės išsisukti

„Valstiečiai“ paviešino sąrašą klausimų, į kuriuos laukia atsakymų iš kandidatų į...

Prezidentu prisaikdintas Zelenskis paleido Aukščiausiąją Radą uždraudė valdininkams kabinti savo kabinetuose jo portretą; nuolat atnaujinama (250)

Volodymyras Zelenskis išėjo iš namų Marijos parke į Aukščiausioje Radoje vykstančią...

Niekas statybose nebenori dirbti už 700 eurų: darbo rankų jau ieško visur tik ne Lietuvoje (105)

Jaunimas nenori eiti dirbti į statybas, todėl yra pastebima, kad vis labiau trūksta darbo jėgos,...

Kaunietis užfiksavo nemalonią situaciją: automobilis kliudė žmones ir nė nesustojo (4)

„Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė automobilio vaizdo registratoriumi užfiksuota medžiaga....

Juodos dienos „Huawei“: „Google“ apribojo prieigą prie „Android“ papildyta 11.10 (149)

Užsienio spauda praneša, kad „Google“ sustabdė bendradarbiavimą su Kinijos technologijų...

Eva Mendes atvirai papasakojo apie tai, kodėl dėl vaikų atsisakė karjeros

45 metų Eva Mendes – talentinga aktorė ir rūpestinga dviejų mergaičių – ketverių...

Netikėtai spaudos konferenciją atšaukęs Landsbergis įvardijo, kas nutiko papildyta (50)

Po pirmadienį planuotos, tačiau neįvykusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų...

Šimonytės štabo vadovas išplatino atvirus klausimus Gitanui Nausėdai (290)

Pirmadienį Ingridos Šimonytės štabo vadovas Paulius Lukauskas išplatino viešus klausimus kitam...