Pakrantėse telkiasi gyvybė

Žinios ir pažintis – giminingos, bet nebūtinai susijusios, sąvokos. Neretai manome ką nors gerai pažįstantys, kol kartą, sužinojus ką nors naujo, nuomonė staiga pakinta. Arba atvirkščiai: žinome apie kažką itin daug, nors niekada nesame to matę ir net teoriškai neturime galimybės pažinti to kažko artimiau... Taigi, tiek žinioms, tiek realios pažinties galimybėms būdingos ribos.

Neabejoju, daugelis, pasiryžusių skaityti šį tekstą, stebisi pradžioje pateiktais „išvedžiojimais“. Juk atsivertėte straipsnį, kurio pavadinimas leidžia tikėtis išvysti tekste mintis apie vandenį. Neišsigąskite, jūs nesuklydote paspausdami žymeklį. Po pasirinktu pavadinimu slypėjo būtent šie žodžiai. Juos labiau tiktų vadinti padrikais užrašais nei straipsniu. O dar geriau – šnekomis. Juk siekiant iš arčiau pažvelgti į vandenį, dažnai tenka su juo šnekėtis.

Būtent todėl pradžioje minėjau ribas. Ribos – tai, kas skiria. Jos gali būti ryškios arba nepastebimos. Jos gali skirti daiktus, žmones, šalis, mintis... Bet kartais jas galima peržengti. Arba bent jau pamėginti priartėti prie jų tiek, kad pasistiebus matytųsi anapus slypinti erdvė. Taip ir mėginsime elgtis keliaudami palei vandenį: prieiti kuo arčiau kranto, kartu stengiantis neįbristi per giliai ir nesudrumsti skaidrumo, leidžiančio įsižiūrėti į tai, ko dažnai nepastebime. Mėginsime eiti pakrantėmis, paribiais.

Ribos – labai tinkamas žodis, kalbant apie vandenį. O ypač tuomet, kai norime pasakyti apie jį kažką naujo. Juk popierinės žiniasklaidos klestėjimo laikais ypatingu populiarumu išsiskyrę straipsneliai apie gamtos ir mokslo įdomybes dabar mažai ką bežavi. Šiandien turint beveik neišsemiamus internete klaidžiojančios (ir, deja, dažnai pasiklystančios) informacijos klodus mokslo pasiekimų ar atradimų populiarinimas vis labiau panašėja į konkrečių projektų ar knygų reklamines akcijas.

Tai nėra blogai. Reikia visko: ir reklamos, ir besikartojančių trafaretinių straipsnelių skiltyje „Mokslo pasaulio naujienos“. Bet kelissyk perskaitytos ar išgirstos žinios pabosta, o atkakliau besidomintys nesunkiai aptinka jose neatitikimų ar klaidų (ak, tie pasiklydę faktai!).

Susimastykime: gal besekdami naujienų srautą užmiršome kažką seniai žinomo? Visiems įprasto ir todėl nepastebėto. O kartu – labai svarbaus. Gal kartais norint kažką labiau pažinti pakanka ir turimos informacijos? Tereikia tik sėkmingai pasirinkti stebėjimo kampą, iš kurio pažvelgus mūsų ankstesnis žinojimas taps kitoks. Šiandien tai ir darysime. Todėl šios šnekos ribosis ne tik su vandeniu. Šnekėsime ir apie pažinimo ribas. Galimybes prieiti prie jų kuo arčiau. Ir kartu – neįkristi į nežinią. Šios šnekos skirtos labiau sudominimui nei giliam ir visapusiam pažinimui. Besitikinčius rasti čia itin konkrečių ar ypatingai naujų mokslinių duomenų tikrai nuvilsiu: šiuos dalykus žymiai lengviau aptiksite kitokio pobūdžio (tiksliniam pažinimui skirtuose) straipsniuose. Bet norint pažinti pradžioje reikia susidomėti...
Autoriaus citata
Norint padėti vandeniui nustatyti savo ribas, privalu prisiminti, kad krantas – gyvas. Nevaržykime jo. Palikime jam galimybę judėti. Ir galimybę judėti palei jį. Pasistenkime, kad šis judėjimas būtų patogus ir mums, ir vandeniui. Suderinti tai nelengva, bet įmanoma.

Tad grįžkime link pakrantės. Link kranto. Link vandens ribos. Ar dažnai susimąstome, kad krantas – tik formali, kažkieno žemėlapyje užbrėžta linija? Ar pagalvojame, kad krantas gali būti net platesnis už upę? Ar pastebime, kad jis gyvas? Šis apibūdinimas krantui ypač tinka. Krantas gyvas, nes būtent prie jo verda intensyviausias gyvenimas. Tankiausiai apgyvendinta Žemės dalis – pakrančių plotai. Ir apgyvendinta ne tik mūsų. Ties krantais susiduria svarbiausios gamtinės planetos sferos ir sąveikaujant žemei, orui bei vandeniui pakrantė tampa palankiausia gyvybine terpe. Todėl pakrantės visame pasaulyje išsiskiria gyvybės formų įvairove ir gausa.

Kovoti su gamtos stichija nėra tikslo

Pakrančių gyventojams būdinga ir savita elgsena – jie daug judresni nei apsistoję aplinkinėse teritorijose. Dalis jų čia apsilanko tik retkarčiais: vieni ateina atsigerti ar pamedžioti, kiti išlipa ant kranto pasišildyti. Kranto vešlumas palankus reprodukcijai – prie jo lengviau sudygsta sėklos, greičiau auga ką tik iš ikrų išsiritę mailiukai, o švendrių ir krūmų tankynėje susuktus lizdus priešams sunku pastebėti bei pasiekti.

Tad kai kurios rūšys pakrantėje nesijaučia svečiais, apsistodamos čia ilgam laikui. Ir visgi dauguma prie kranto knibždančios gyvybės atstovų – praeiviai. Tie, kas nemoka vaikščioti,– šliaužia, plaukia arba skrenda. Ir tai nebūtinai gyvūnai: vanduo ir oras neša sėklas, žiedadulkes, sporas, virusus, ikrus, o kartais – net pačius pakrančių gyventojus.
Šventosios kopose susiformavo aukšti skardžiai

Taip pakrantės tampa svarbiausiais planetoje migracijos koridoriais. Ir judėjimas šiuose palei vandenį nusidriekusiuose keliuose – toli gražu ne chaotiškas. Čia galioja tvarka, daug kuo primenanti mums pažįstamas kelių eismo taisykles. Pakrantės kraštovaizdyje nesunku įžvelgti savotiškas juostas: apačioje sekli priekrantė, aukštėliau – paplūdimys, už jo – slėnio šlaitai. Kiekviena – skirtingame aukštyje ir skirtingai nutolusi nuo vandens. Dalis jų nuolat apsemtos, kitos – retkarčiais išnyrančios, o kai kurių paviršius visada išlieka sausas. Ir eismas čia gerai organizuotas.

Labiau su vandeniu susidraugavusios gyvasties formos kelionei pasirenka arčiau jo esančias, o sausumą mėgstančios – labiau nuo kranto nutolusias juostas. Skirtingas juostų plotis ir dangos pobūdis lemia ir vyraujantį judėjimo greitį (tolstant nuo vandens keliaujančių pakrante manevringumas mažėja).

Taigi, pakrantėje susiduriame su tvarkingai sureguliuota sistema, kurioje numatytas ne tik eismas pagrindine kryptimi, bet ir sankryžos, apylankos, perėjos, tiltai bei saugumo salelės... Ar tik nebūsime daug ko perėmę iš šios gyvo kranto aplinkos struktūros?

Beje, krantą galime vadinti „gyvu“ ir dėl kitų priežasčių. Krantas nestovi vietoje: pakilus vandeniui jis pasislenka sausumos link, nuslūgus – grįžta atgal. Tokia, regis, nuostabos nekelianti jo savybė verčia žurnalistus kas pavasarį (o dabar neretai ir žiemą), supažindinant mus su Lietuvos pamario kelių būkle, pateikti šią informaciją tarp svarbiausių pranešimų. Dėl kranto „gyvumo“ nesame linkę pernelyg arti vandens statytis namų, o įrengdami kelius ar tiltus paliekame vietos iš krantų išėjusiam vandeniui.

Primindamas šias detales, tikrai nepasakiau nieko naujo. Juk, kalbėdami apie vandenį, patys dažnai sakome: išėjo iš krantų, eina krantais. Šie posakiai liudija, kad krantais vaikštome ne tik mes ar kiti gyviai. Jais gali vaikščioti ir vanduo. Dažniausiai taip elgiasi upių vandenys, kartais išplintantys ir nuklystantys į naujus, jiems visai nepažįstamus arba gerokai primirštus plotus. Ir kiekvienas toks pasivaikščiojimas keičia pakrantės iškilumus, nukreipia srautą naujomis vagos atšakomis, perstumia žemyn sėklius ir sietuvas. Taip vyksta nuolatinis kranto remontas ir rekonstravimas, kuriame vandeniui tenka tiek užsakovo, tiek rangovo vaidmuo. 

Vandens pasivaikščiojimai būdingi ne tik paupiams, bet ir jūros bei ežerų pakrantėms. Tik ar ne per dažnai tai pamirštame? Ar ne dėl šio užmaršumo kassyk praūžus rimtesnei audrai pajūryje renkasi patyrusių ekspertų ir aukšto rango valdininkų komisijos? Ir kassyk susirinkę svarsto tą patį – kaip sutvarkyti krantą? Bet krantą tvarko pats vanduo, o ne komisijos. Gaila, kad jos dažnai tai pamiršta.
Autoriaus citata
Pakrančių valymo darbus derėtų pradėti nuo pabalių bei pagriovių. Tarp vandens objektų vyrauja mažieji telkiniai: pelkaitės, ežerėliai, upeliūkščiai, melioracijos grioviai... Žinia, juose sukauptas vandens kiekis niekada neprilygs vandenyne esančioms atsargoms. Bet būtent palei juos – mažuosius – nusidriekusios pakrantės sudaro didžiąją dalį bendrojo kranto juostos ilgio pasaulyje.

Taip, kartais mes galime padėti vandeniui vykdant krantotvarkos projektus nukreipti vandens srautą tam tikra linkme, sutvirtinti pasirinktą kranto ruožą, galbūt net supilti smėlio ar akmenų kažkurioje akvatorijos dalyje. Formaliai galime laikyti save vienais iš šios veiklos užsakovų. Bet pagrindinis šių darbų vykdytojas visada bus vanduo. Ir mes čia tegalime tik mėginti jam padėti (arba nesėkmingai siekti sutrukdyti). Norint padėti vandeniui nustatyti savo ribas, privalu prisiminti, kad krantas – gyvas. Nevaržykime jo. Palikime jam galimybę judėti. Ir galimybę judėti palei jį. Pasistenkime, kad šis judėjimas būtų patogus ir mums, ir vandeniui. Suderinti tai nelengva, bet įmanoma. 

Pradėti dera nuo paties paprasčiausio – tvarkos! Sutvarkykime bent jau tas pakrantes, prie kurių lengviausia prieiti (juk jose tvarkos labiausiai ir trūksta). Išeikime į savo kiemą, į savo lauką, pievą ar mišką. Išeikime ir apsidairykime. Daugeliui toks paraginimas turbūt skamba juokingai ir atrodo neaktualus. Juk nedažnas kiemas (ar netgi laukas) ribojasi su ežeru, upe ar, juolab, jūra. Bet neskubėkime. Įsižiūrėkime geriau: vandens yra visur. Jis barška lietaus lašais į mūsų stogą, telkšo balose ant asfalto, slūgso šuliniuose ir bėga iš čiaupo virtuvėje... Tas pats – nuolat judantis ir besikeičiantis. Vietomis gėlas, kitur sūrus. Vietomis skystas, kitur sušalęs. Arba virtęs garais. Skirtingas, bet visur tas pats. Jo ribų galime ieškoti ne tik pajūryje ar paupiuose, bet ir palei kiekvieną balą ar sniego krūvą. Štai ir priartėjome prie nepastebimų ribų. Tų, kurias matome kasdien. Praeiname pro šalį, gal net paliečiame jas, bet dažniausiai nepastebime. Kažin, ar kada susimąstome, kad kiekvienas kanalizacijos vamzdis – taip pat savotiška hidrosferos riba?

Geriau susitvarkyti tai, kas yra šalia

Todėl ir siūlau pradėti nuo savo kiemo. Sutvarkykime tai, ką galime. Savo kieme ir gyvenime. Kasdienybėje, visai negalvodami apie vandenį. Vanduo pats atliks savo darbą. Svarbu palikti jam galimybę tai padaryti. Neužmiršti, kad jis gyvas ir moka tvarkytis. Ir kad vandens yra visur. Todėl tvarkos poreikis vienodai svarbus tiek mums į akis labiausiai krintančioje pliažo atkarpoje, tiek patvoryje palei krūmais apžėlusią klampynę. Gal tai skamba keistai, bet laikytis galiojančių reikalavimų statant naują pastatą ar remontuojant kelią yra žymiai svarbiau nei iškuopti Nemuno ar Baltijos krantus. O ir pakrančių valymo darbus derėtų pradėti nuo pabalių bei pagriovių. Tarp vandens objektų vyrauja mažieji telkiniai: pelkaitės, ežerėliai, upeliūkščiai, melioracijos grioviai... Žinia, juose sukauptas vandens kiekis niekada neprilygs vandenyne esančioms atsargoms. Bet būtent palei juos – mažuosius – nusidriekusios pakrantės sudaro didžiąją dalį bendrojo kranto juostos ilgio pasaulyje.

Šių dažniausiai bevardžių vandens sklidinų duburių pakraščiais ir driekiasi dauguma minėtų migracijos kelių. Tiksliau – keliukų ir takelių. Dažnai jie tokie trumpi, siauri ir apžėlę, kad krantai susijungia į vientisą brūzgyną, o vanduo pranyksta. Bet judėjimas čia nesustoja. Ir keliauja jais ne tik gyvybinės jėgos kupini organizmai. Į kelionę pakrantėmis vanduo įtraukia visas pakeliui sutiktas medžiagas: lengvesnės plukdomos paviršiumi, sunkesnės slysta arba ritasi dugnu, o atkakliau besipriešinančios mirksta ir tirpsta, lėtai virsdamos srūvančios masės dalimi. 

Vandeniui nesvarbu, ką nešti – uolienas, bakterijas, šiukšles ar tiltus. Jis išjudina, perneša ir perstato bet ką, kas jam trukdo. Tad tvarkymas – ne vien lapų šlavimas ir plastikinių butelių rankiojimas. Tvarka (ypač – savo kieme) labiau – elgsenos forma ar netgi gyvenimo būdas. Susitvarkyti – nereiškia pasidabinti. Netgi atvirkščiai. Galbūt kaip tik svarbiau nelįsti ten, kur gamta (vandens padedama) susitvarkys be mūsų. Ir pagelbėti ten, kur (dėl mūsų nuolatinio kišimosi) ji pati susitvarkyti nebegali.