Galvoju, kad jau taip nebepopuliaru rašyti širdingus laiškus, nes visur skubame, bėgame, ieškome, stengiamės. Galvoju, kad laikas sustoti ir parašyti Tau, Gamintojau. Parašyti apie tai, kad Tu per daug stengiesi. Kad jau seniai gamini tai, ko man visai nereikia.
Kad šiandien tualete padėjau puokštę draugės sode užaugintų levandų – koks puikus oro gaiviklis! Kad vonią jau seniai plaunu su paprasta geriamąja soda – ar bandei? Turbūt bandei, bet juk negali jos brangiai parduoti – per daug paprasta, niekas už ją nemokės didelių pinigų. Visai kas kita pridėti sintetinės citrinos kvapų ir sukurti „švaros kvapo“ kultą.
Žinai, ir vonioje padėtas kitos draugės pagamintas muilas – ne taip gerai putoja, kaip tavasis, bet labai malonus sielai ir odai... O šaldytuve stikliniuose indeliuose sudėti trečios draugės pagaminti kremai: veidui, rankoms – galioja trumpai, gamina ji po nedaug, bet labai greitai pajutau didelį skirtumą tarp tavųjų ir josios gaminių. Tavieji – kuo daugiau tepi, tuo daugiau reikia. Josios tepi vis mažiau ir mažiau... Nes nebereikia... Ir taip daro visa mano šeima, ir kitų draugių šeimos.
Žinai, kas dar smagu? Kai kremas baigiasi, indelius išplaunu ir nunešu draugei atgal. O tavuosius turėčiau mesti į konteinerį. Prieš tai ten jau būtų atsidūrusi popierinė dėžutė ir plona polietileno pakuotė, į kurią dėžutė įvilkta. Ar supranti skirtumą? Turbūt supranti, bet vis dar šventai tiki, kad parduoti gali tik išskirtinėje pakuotėje, neįprastos formos, madingų spalvų. Vis labiau koncentruodamasis į formą, tu pamiršti esmę – turinį.
O aš, Vartotoja, vis labiau ir labiau ją prisimenu. Nes juk esmė – visų svarbiausia.
Tu gaudai mūsų vaikus – mes jau beveik prarastoji karta – jiems bandai įdiegti formos svarbą, asocijuoji ją su statusu. Sieki, kad jogurtas būtų skanus tik spalvotame plastiko indelyje, kad vanduo geriamas tik spalvotas, su kvapais, identiškais natūraliems, kad paprasta stiklinė vandens su citrina būtų „ne lygis“. Kad išmanumas būtų matuojamas sugebėjimu žaisti žaidimus išmaniajame telefone, o išmintis kaip tokia vertybė visiškai išnyktų iš ateities vartotojų žodyno.
Galiu tave nuliūdinti – tu labai klysti. Ir nors tau dabar atrodo, kad tu valdai situaciją, kad sekdamas mano įrašus Facebook ir susirašinėjimą su draugais Gmail tu gali susekti, ko aš noriu iš tikrųjų, ko man trūksta, ir ką tu turi pagaminti, kad mano gyvenime atsirastų pilnatvė, aš tau noriu pasakyti- Gamintojau, jau per vėlu. Aš supratau, ko tau reikia, o tu vis dar nesupranti, ko reikia man.
Todėl tą tau ir noriu dabar pasakyti:
- Man reikia šaldytuvo, kuris tarnautų 30 metų ir naudotų mažai elektros. Kad nenulūžtų jo plastikinės lentynos vos suėjus garantiniam 5 metų laikui, kad nesurūdytų metalinės dalys, kad jame nesilaikytų drėgmė ir nepradėtų pelyti. Paprasto, balto, standartinio dviejų aukštų...
- Man reikia, kad pomidoras ne tik būtų pomidoro formos, spalvos, bet ir skonio, ir kvapo. Čia nepadės kiniečių išradimas suteikti kvapą pomidorui per genų mutacijas – aš noriu pomidoro tokio, kaip iš močiutės daržo. Kitaip pati tuoj užsiveisiu pomidorų daržą ir nustosiu VARTOTI.
- Man reikia, kad su tais pačiais bateliais, vaikščiodama kasdien, galėčiau pravaikščioti pavasarį ir rudenį, o su basutėmis – bent dvi vasaras. Kiek užprogramuoti laikyti tavo pasiūti batai, Gamintojau? Kiek tonų karvių ir kiaulių nudirtų odų kartų su dirbtiniu kaučiuku kasdien patenka į sąvartynus, patarnavę mėnesį, du?
- Man reikia, kad tu nustotum mane ir mano vaikus įtikinėti pirkti tai, ko mums visai nereikia. Nustok būti tą nuolat zyziančia muse, nustok teršti eterį – ir aš galbūt vėl pradėsiu tave gerbti.
O dabar svarbiausia dalis, statistiniai duomenys: Gamintojau – aš turiu pinigų – esu miesto gyventoja, dirbu, dirba mano vyras, mes turime mašinas, auginame vaikus, juos leidžiame į mokyklą, į būrelius. Mes VALGOME, RENGIAMĖS, SKALBIAME, VALOME DANTIS – mes potencialūs TAVO VARTOTOJAI. Ar tu mus nori išgirsti?
